Skirtingai nuo verslo įmonių viešojo sektoriaus institucijos yra institucijos tikrąja to žodžio prasme. Nepaisant tos aplinkybės, kad valstybinės institucijos turi vis labiau dalintis suvereniomis teisėmis, tinklaveikos valdžia daugelyje sričių išlaiko socialinės realybės kūrimo monopolį.
Valstybėse jos kuria socialinę realybę ir atitinkamose valdymo srityse dažnai yra monopolistės. Politiniame lygmenyje iki 2008-2010 metų ekonominės krizės Vakarų pasaulis gyveno beprecedenčio institucinio nuspėjamumo epochoje. NATO ir ES erdvė buvo didžiausio stabilumo ir gerovės erdvė pasaulyje ir jo istorijoje. Liberalios demokratijos buvo stipriausia ir labiausiai paplitusi santvarkos forma pasaulyje, tokios valstybės valdė didžiausią turtą ir turėjo didžiausią galią.
Tačiau 2008-2010 metų finansinė ir ekonominė krizė sujaukė ir politinę Vakarų šalių situaciją – eilėje valstybių pasikeitė valdančiosios politinės partijos, daug kur jos turėjo imtis neatidėliotinų savų ekonomikų gelbėjimo priemonių, o Europos Sąjungos institucijos privalėjo stabilizuoti daug kur nebekontroliuojamos padėties, ypač- valstybinių finansų stabilizavimo srityje Pietų Europoje.
NATO gesino karo židinius Irake ir Afganistane, daugelyje karštų pasaulio taškų jai, kaip ir ES, teko svarbus stabilizatoriaus vaidmuo.ES veiksmai finansiškai gelbėjant Graikiją 2010 metais, 750 milijardų eurų ES finansinių rezervų fondo sukūrimas padedant į keblią padėtį pakliuvusioms šalims, pasitikėjimas Estija leidžiant jai nuo 2011 metų įsivesti eurą, taip pat kaip ir NATO ketinimas parengti konkretų Baltijos šalių gynybos planą rodė, kad šios sąjungos siekė išlaikyti savo patikimumą ir veiksmų nuspėjamumą bei vykdyti savo išankstinius įsipareigojimus.
Nepaisant kone absoliučios žodžio laisvės ir galimybės organizuoti socialinius judėjimus, antisisteminių reiškinių Vakarų pasaulyje pasitaikė itin retai, nors už jo ribų, bandant iš išorės destabilizuoti Vakarų pasaulį pastangų gerokai padaugėjo. Tai – kai kurių islamo šalių, o dalinai – ir Lotynų Amerikos pavyzdžiai, kai antivakarietška politika yra vykdoma ne tik remiantis ištisiniais teroristų tinklais, bet ir aukščiausiu – valstybiniu lygiu (Irano ir Venesuelos pavydžiai). Pasaulyje tebeišlieka ir komunistinės Šiaurės Korėjos, Kubos bei Baltarusijos valstybės, kurios savaime formuoja „sisteminę grėsmę“ rinkos ir demokratijos valdomoms Vakarų visuomenėms.
Iki 2008-2010 metų krizės tarsi buvo aišku, kad technologijų plėtra ir socialinė laisvė mažina socialinių sąjūdžių ir organizuotos politinės veiklos galimybes dėl „krovimo“ efekto, kai individo galimybės sutelkti dėmesį ties viena problema mažėja dėl informacijos srauto didėjimo, bei visuomenės atomizavimo susijusio su kiekvieno individo naudojamos informacijos skirtingumo.
Tačiau vėlesni politiniai neramumai pasaulyje šią situaciją pakeitė. Neramumai Graikijoje, Tailande ir kitur, kuriuose pasireiškė dideli organizuoti gyventojų sluoksniai, verčia manyti, kad 8-9-ojo dešimtmečių socialinės taikos ir darnios plėtros situacija yra norimi ir planuojami, bet faktiškai sunkiai šiuolaikiniame pasaulyje įgyvendinami dalykai. Klimato šiltėjimo efektas ir daugelio valstybių nenoras spręsti šios problemos rodo, kad pasaulio ekologinei pusiausvyrai yra iškilusi didžiulė grėsmė. Grėsmės žmonijai formuojasi ir dėl demografinių krizių bei nacionalinių kultūrų prieštaravimų įvairiose pasaulio vietose, tame tarpe ir Europoje.
Apibendrinant, galime teigti, kad pokyčių greičio aktualumas iki 2008-2010 metų reiškėsi versle (privačiajame sektoriuje), kai gamintojų ir tiekėjų galimybė pasiekti klientą ir pateikti konkuruojantį pasiūlymą nuolat augo. Tuo tarpu politiniame lygmenyje (viešajame sektoriuje) buvo artėjama į stagnaciją. Tačiau pastaruoju metu ir viešąjį sektorių yra apėmęs nenuspėjamumo sindromas, kuris atskirose šalyse, kaip pvz. Graikijoje ar Latvijoje grasina ne tik toms pačioms šalims, bet ir šalia jų esančioms kaimynėms, o taip pat – ir neatmetant grėsmės Europos ar net pasaulio bendrijai.
Pasaulyje nebeliko „ramių užutekių“ – netgi išsivysčiusios periferinės valstybės, tokios kaip Islandija ir Airija patiria neregėtas iki šiol ekonomines-socialines krizes. „Šiaurės šalių pažiba“ vadinta Islandija faktiškai prarado savo valstybės kontrolę, o emigracija iš Airijos vėl, kaip ir prieš daugelį dešimtmečių, neregėtai sustiprėjo. Rytų Europos šalys, išskyrus Lenkiją, susidūrė su dar didesniais ekonominiais sunkumais. BVP nuosmukis Baltijos šalyse 2009 metais siekė 15-18 proc., o valstybių biudžetų deficitai Latvijoje ir Lietuvoje išaugo iki grėsmingų mastų. Privataus gyvenimo dimensija buvo ta sritis kur globalizacija kūrė ne tik „laimėtojus“, bet ir „pralaimėtojus“, o viešoji sfera traukėsi ir privatizavosi.
Visuomenė tapo vis „privatesnė“ ir tai turėjo daug socio-politinių implikacijų. Tačiau 2008-2010 metų krizė netgi tokiame liberalizmo bastione, kaip JAV, vertė grįžti prie valstybinio reguliavimo svarbos, o sveikatos draudimas palietė visus piliečius. Tas faktas, kad viešoji sfera daug kur atrodė neefektyvi, dar nereiškia, kad reikia atsisakyti viešojo sektoriaus jį privatizuojant ir nė nebandant jo suefektyvinti. Lietuvos Laisvosios rinkos instituto, taip pat kaip ir kitiems libertarizmo šalininkams, privatizavimas atrodo kaip vienintelė išeitis, jeigu kas nors viešajame sektoriuje vyksta ne taip efektyviai.
Tai yra primityviausias būdas ne sprendžiant viešojo sektoriaus problemas iš esmės, o nusišalinant nuo jų sprendimo, kai funkcijos yra tiesiog atiduodamos privačiajam sektoriui. Dažnai, ypač Rytų Europos šalyse yra neįsisąmoninamas tas faktas, kad viešasis sektorius dažnai yra atsakingas už tas viešąsias paslaugas, kurių privatus sektorius iš principo suteikti negali arba nenori. Taip pat vengiama pripažinti tą faktą, kad ne tik privatus, bet ir viešasis sektorius kuria bendrąjį vidaus produktą.
Taip, pastaruoju metu mokslinėje literatūroje atsirado šia tema nemažai gerai argumentuotų straipsnių apie kultūros, sveikatos ir švietimo ekonomikas. Todėl galima teigti, kad viešojo sektoriaus vystymosi sėkmė yra lygiavertė privataus sektoriaus plėtros sėkmei ir tik tose šalyse, kur šis balansas vis dar buvom palaikomas, kaip Skandinavijos šalyse ar Lenkijoje, vystymasis nesustojo, nors ir sulėtėjo. Savotiška efektyvumo laboratorija tapo Rytų Azijos šalys – Kinija, Pietų Korėja, Vietnamas ir kitos, kur ekonominio vystymosi tempai siekė 10 ir daugiau proc. per metus, o viešasis sektorius irgi sustiprėjo.
Pagerėjus ekonominei situacijai Lotynų Amerikos šalyse, daug kur buvo grįžta prie viešojo sektoriaus išplėtimo, pvz. atstatant valstybinio socialinio draudimo sistemą Čilėje, sukuriant lygias („flat rate“) pensijas Bolivijoje ar nacionalizuojant atskiras pramonės šakas Bolivijoje ir Venesueloje. Lotynų Amerikos permainos vyko valdant kairiosioms – socialdemokratinėms partijoms, kas paneigia plačiai paplitusią nuomonę Europoje apie dešinės-kairės politinio spektro neaktualumą ir politinių partijų konvergenciją.
Vienareikšmiškai įvertinti pasaulines vystymosi ar krizės tendencijas tapo nebeįmanoma, nes įtakingai veikė vienu apibrėžimu neapibrėžiamos sistemos Kinijoje, Rusijoje, Brazilijoje ir Indijoje, o būtent šiose prieštaringose valstybėse vystymosi tempai ir buvo aukščiausi. Klausimas, kuri sistema yra už kurią pranašesnė nebetenka prasmės, nes puikiu ekonominiu pavyzdžiu gali būti Kinija, Taivanas ir Singapūras, politiniu pavyzdžiu - Didžioji Britanija, Vokietija ir Prancūzija, socialiniu pavyzdžiu – Švedija, Norvegija ir Danija, o kultūriniu pavyzdžiu – Japonija ir Butanas.
Nors ekonominio vystymosi tempai daugelyje pasaulio šalių išlieka prioritetu, bet taip pat akivaizdu, kad dėl jų pasiekimo Vakarų, o tuo labiau Šiaurės Europa nesiruošia atsisakyti savo išvystytų socialinių sistemų. Azijos šalims kultūrinio identiteto klausimai išlieka tokie pat svarbūs kaip ir ekonominio vystymosi tempai. Daugelis islamo šalių vienareikšmiškai suabsoliutino religinės tapatybės reikšmę, kas automatškai priešpastatė jas likusiam pasauliui ir jo vertybėms. Šiuo požiūriu labiausiai nesuderinami tapo Artimųjų Rytų ir Vakarų šalių civilizaciniai skirtumai. Daugelyje pasaulio šalių situacijos neprognozuojamumą padidino moralinio-psichologinio pobūdžio krizės, kurios ypač padidino rizikas tokiuose regionuose, kaip Rytų ar Vakarų Europa.
Rytų Europoje dar buvo nepasibaigęs transformacijos iš komunistinio pasaulio laikotarpis, o ją jau užgriuvo globalizacijos ir konkurencingumo išbandymai, kurie neleido iki galo susiformuoti šių šalių ekonominiams, socialiniams, politiniams ir kultūriniams identitetams. Atskiros Rytų Europos valstybės, kaip Baltarusija ar Moldova tarsi užstrigo savo vystymesi ir nerodė jokių realaus atsinaujinimo galimybių. Rusija per pastaruosius 20 metų blaškėsi nuo vienos politinio vystymosi krypties iki kitos, kol amžių sandūroje apsistojo ties oligarchiniu-autoritariniu valdymo stiliumi ir tik aukštos naftos bei dujų eksporto kainos leido šiai valstybei išvengti didesnių sukrėtimų.
Lietuva, Latvija ir Estija, ilgą laiką vadintos „Baltijos tigrais“, susidūrė su neišbrendamais ekonominiais ir socialiniais sunkumais, nors formaliai su krizės iškeltais iššūkiais jos susidorojo bene geriausiai iš visų Europos šalių. Tačiau politinis ir moralinis-psichologinis klimatas Baltijos šalyse krizės metais iš esmės pablogėjo, ką rodė didžiulė emigracija iš Latvijos ir Lietuvos, o taip pat didžiulis nedarbo procentas visose Baltijos šalyse. Kur link globalizacija pasuks pokriziniais metais, lieka atviras klausimas. Peršasi mintis, kad nebus išvengta didesnio valstybinio reguliavimo ir siekimo vadovautis Naujuoju viešuoju valdymu.
