Metodologinė tokių prognozių problema ta, kad jos yra pernelyg "demografizuotos", tuo tarpu gyventojų skaičiaus pokytį lemia ne tik gimimai, mirtys, natūralus prieaugis, gyventojų amžiaus trukmė, bet ir migracija, kuriai daugiausia įtakos turi ne demografija, o ekonomika.
Lietuvos susilyginimas su Europos Sąjunga BVP vienam gyventojui lygiu įvyks 2025-2030 m., atlyginimų dydžiu - iki 2035 m. Nors ir liks valstybių, kurios lenks mus šiais parametrais, skirtumai nebebus tokie dramatiški, kad skatintų masinę emigraciją. Bent jau ketvirtadalis-trečdalis išvykusiųjų žmonių grįžtų susiklosčius tinkamoms sąlygoms. Atsižvelgiant į klimato kaitą, po pusės šimtmečio Lietuva atsidurs komfortiškų gamtinių sąlygų zonoje, ko veikiausiai negalėsime pasakyti apie Pietų Europos šalis.
Tad summa summarum man sunkoka įsivaizduoti meteorologinių kataklizmų neniokojamą valstybę netoli Europos vidurio, turinčią patogius gyventi, kompaktiškus miestus, nuostabią gamtą ir ... visiškai tuščią. Taip, tautinė sudėtis keisis, visuomenė senės, žmonės koncentruosis miestuose, tačiau ar tai nevyksta 8/10 pasaulio šalių?
O jeigu 2080 m. kitakalbių ir kitataučių bus daugiau nei lietuvių, ką gi, tada tokio likimo, matyt, ir nusipelnėme. Tiesa, pažvelgę į mūsų turtingą istoriją, pamatytume, kad esame išgyvenę ir tokias situacijas...
