Artėja rinkimai ir daugelis žmonių manęs klausinėja: ką daryti? Juk nėra už ką balsuoti! Mes nebepasitikime partijomis ir nenorime kad mus kvailintų! Pabandysiu atsakyti į šį nelengvą klausimą.
Daugelis yra visiškai nusivylę ir planuoja tiesiog neiti į rinkimus. Kai kurie, vadovaudamiesi „mažesnės blogybės“ principu, vis dėlto bandys ieškoti politinės jėgos, už kurią galėtų atiduoti savo balsą. Žinoma, kiekviena partija turi savųjų simpatikų ratą, tačiau jis, lyginant su bendruoju rinkėjų skaičiumi, nėra gausus. Kaip daugelis žmonių nujaučia, laisvai perkami ir plačiai publikuojami vadinami partijų „reitingai“ neatspindi tikrosios situacijos. Partijos tai žino (kur jau nežinos), todėl kartais patyliukais užsakinėja „slaptus“ tyrimus. Vidaus naudojimui. Kiek man žinoma, šių tyrimų rezultatais neapsidžiaugė nei viena partija.
Viskam savas laikas. Lietuvos žmonėms atėjo laikas tapti sąmoningesniais ir pabusti iš žiemos miego. Partijoms laikas suprasti, kad ekscentriški šūkiai („Nusipelnėme gyventi geriau“, „Priverčiame valdžią dirbti“, „Už valstybės rūpestį žmonėmis“) visiems jau įgriso. Jie iki liūdesio juokingi, banalūs ir svarbiausia – pradeda nebepasiekti savo tikslo. Partijų polittechnologai į žmones vis dar linkę žiūrėti, lyg į „kalbančius prietaisus – balsavimo mašinas“, kurias galima sumaniai eksploatuoti. Paklusnią kalbančių avių bandą „piemenys“ gali nesunkiai valdyti ir nukreipti. Šis požiūris į rinkėją yra nepaprastai svarbus, nes atspindi sprendimus valstybėje priimančių žmonių pasaulėžiūrą. O nuo mus valdančių pasaulėžiūros priklauso valstybės ekonomika, finansai, švietimas ir visos kitos sritys. Jos yra išvestinės.
2000 metų Seimo rinkimuose mus aplankė nusipelniusieji gyventi geriau. 2004 metais sėkmingai įgyvendintas nuo minėtosios grupės atskilusio verslininko iš Kėdainių politinis projektas. Kaip bus šį kartą? Ar sulauks pasitikėjimo eiliniai tautos gelbėtojai? Jau greitai pamatysime. Yra nuojauta, kad jiems gali ir pasisekti. Vis dar kirba viltis, jog pagaliau atėjo laikas, kai daugelis rinkėjų balsuos, vadovaudamiesi protu ir svarbiausia širdimi. Nebepasiduos zombiuojančioms politinėms technologijoms ir kvailiems pažadams, kurie bus pamiršti iš karto po rinkimų. Argi nejaučiame, kaip mus švelniai, su šypsenomis veiduose apgaudinėja? Lyg mažus vaikus. „Aš jus pabučiuosiu... vėliau...jeigu dar norėsite“, kaip mėgdavo kartoti „buvęs“ Rusijos vadovas V.Putinas. Šiuo atveju, vėl bandoma rinkėjus užmigdyti nekokybiškos ir neskaniai atsiduodančios politinės propagandos dozėmis.
Gyvename valdomos demokratijos sąlygomis. Ką reiškia valdoma demokratija? Tai reiškia, kad nuo rinkėjų iš esmės niekas nepriklauso. Partijas, pasak Prezidento V.Adamkaus, valdo „grupė draugų“, šiuos už virvučių tampo šešėlinės įtakos grupės. Viskas susipynę - persipynę slaptomis įtakų gijomis. Kuriamos monopolijos, kurių pagrindinis tikslas – lobti visų mūsų sąskaita. Valdžia daro viską, kad mūsų šalyje nebūtų alternatyvios energetikos. Už dujas bei šildymą jau šią žiemą mokėsime brangiau nei vokiečiai ar švedai. Reformos stringa – kaupiasi švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos problemos. Ir taip galima būtų tęsti be galo.
Partijos sunkiai serga. Stokodamos vidinės demokratijos (be vadinamų pirminių „primarys“ rinkimų partijų viduje pilnavertė vidinė demokratija yra neįmanoma), naujų idėjų, noro tarnauti žmonėms, jos pasidalino „politinę rinką“ ir tikisi, jog kažkiek rinkėjų vis tiek ateis ir balsuos. Juk kažkas vis tiek turės užimti visas 141 Seimo narių vietas.
Patogiausiai jaučiasi valstybę valdančios šešėlinės grupuotės. Kas belaimėtų rinkimus – jiems gerai. Nes būtent jie yra lėlininkai, laikantys ranką ant politinio pulso. Be to, dėl viso pikto (panašiai, kaip Rusijoje), kuriami alternatyvus politiniai „tautos prisikėlimo“ projektai.
Gal būt man paprieštarausite, kad ne visi politikai ir partijos yra nesąžiningi ir valdomi. Iš tikrųjų. Pasakysiu daugiau – didžioji dalis politikų yra sąžiningi žmonės. Tačiau jie žaidžia pagal vadinamosios oligarchijos nustatytas taisykles. Daugelis politikų gerai mato ir supranta susidariusią situaciją, tačiau pavieniui neturi jėgų pakeisti ydingą sistemą. Juolab, savi marškiniai yra visada arčiau kūno ir kiekvienas patyliukais tikisi dar ketveriems metams pratęsti savo politinę „egzistenciją“ Seime. Arba naujai prasmukti į tautos išrinktųjų tarpą.
Mums siūloma rinktis, ateiti į rinkimus. Tačiau pasirinkimo laukas iš anksto apribotas „sistemos“. Į daugelį partijų infiltruojami „savi“ žmonės. Už ką bebalsuotume – tapsime egzistuojančio politinio modelio KOLABORANTAIS.
Štai ką pasakė Seimo narys K.Čilinskas: „ Aš, kaip ir politologai, visuomenės veikėjai, irgi raginčiau eiti balsuoti. Bet raginčiau balsuoti prieš visus. Tiesiog braukti visą sistemą. Tai būtų signalas. Jeigu eini balsuoti už vieną iš sistemos grandžių, nesvarbu, kad ir už ką balsuotum – vis tiek balsuosi už sistemą. O ši sistema juk į valdžią atvedė oligarchiją ir sukūrė oligarchinę valstybę. („Atgimimas“).
Todėl ir mano pilietinis apsisprendimas yra paprastas ir aiškus – ateiti į rinkimus, įvykdyti savo pareigą , bet nebalsuoti už „sistemą“. Atėjęs į rinkimus bent žinosiu, jog mano balsas nebus panaudotas galimuose užkulisiniuose klastojimuose. Išbraukdami visus, pasiųstume aiškų signalą, jog mes esame piliečių bendruomenė, o ne besmegenių kalbančių avių banda. Rusų kalboje yra geras šio ilgo „termino“ apie avis analogas – paniekinančia prasme vartojamas žodis БЫДЛО. Jis reiškia žmones, kurie be žodžių vykdo kažkieno naudai sunkius darbus. Taip parašyta žodyne. Argi mes ir esame tie БЫДЛО?
Kas gi atsitiktų, jeigu iš rinkimų biuletenių išbrauktume visas partijas? Jei tokių rinkėjų būtų pakankamai daug, galėtų atsitikti taip, kad nė viena partija neperžengtų 5 proc. nustatyto barjero. Nes penki procentai yra skaičiuojami nuo atėjusiųjų į rinkimus ir balsavusių rinkėjų skaičiaus. Jei neateitumėte į rinkimus, tai partijoms būtų naudinga. Žinoma, iki tam tikros ribos. Mat rinkimai daugiamandatėse apygardose laikomi neįvykusiais, jei į rinkimus ateina mažiau nei vienas ketvirtadalis visų rinkėjų. Todėl tam yra sugalvotas gudrus masalas – referendumas dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo. Valdžiai reikia, kad į rinkimus ateitų ne mažiau kaip 25 proc. visų rinkėjų. Tačiau ir daugiau iš esmės nereikia. Nes visi tikisi vis dėlto sulaukti savojo elektorato. Kuo mažiau rinkėjų, tuo eventualiai didesnį procentą balsų surenka partijos, pritraukusios savo rinkėją. Tačiau partijų reitingai yra žemi kaip niekada ir didelis balsavusių „prieš visus“ skaičius palaidotų visas viltis peržengti Seimo slenkstį daugeliui partijų.
Su vienmandatėmis apygardomis situacija šiek tiek kitokia. Kaip bebūtų, pirmąsias dvi vietas užėmę kandidatai pateks į antrą turą (nors keletas rinkėjų būtinai ateis ir balsuos). O antrajame ture laimės daugiausia balsų surinkęs kandidatas, nepriklausomai nuo atėjusių rinkėjų skaičiaus. Tačiau daugiamandatėse apygardose pasirinkimas šiek tiek įvairesnis. Pavyzdžiui, galima balsuoti už nepartinius kandidatus.
Todėl esant aktyviam balsavimui „prieš visus“ galėtume po pirmojo rinkimų turo neturėti nė pusės Seimo. Būtų puikus signalas valdantiesiems, kad žmonės nenori taikstytis su primesta „sistema“. Bei papildomas galvos skausmas VRK. Kitas variantas – 5 proc. barjerą peržengs viena ar dvi politinės jėgos. Tokiu atveju, būtų lengviau suformuoti vyriausybę, nebūtų vertybes ir politinius principus paminančių „vaivorykščių“ koalicijų. Atrodytų sąžiningiau. Rinkėjams būtų daug paprasčiau - bent žinotume, kas atsakingas už valstybės valdymą (bent formaliai) ir iš ko reikalauti sprendimų svarbiausiais valstybei klausimais.
Tačiau turiu šiek tiek nuliūdinti skaitytojus, nes šios schemos yra daugiau teorinės. Jei bent viena partija surinktų daugiau nei penkis procentus balsų (sunku galvoti, jog bus kitaip), pagal dabar galiojantį Seimo rinkimų įstatymą vietas Seime gautų ir žemiau esančios partijos, neperžengusios 5 procentų barjero (sąrašas plečiamas, kol pasiekiama reikšmė, kai už kandidatų sąrašus, dalyvaujančius skirstant mandatus, yra balsavę ne mažiau kaip 60 procentų visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų). Seimo rinkimų įstatymas sukurtas taip, kad rinkimai įvyktų. „Sistema“ veikia.
Vienmandatėse rinkimų apylinkėse rinkimai įvyks, kas bebūtų (nebent uraganas iš Karibų jūros pasiektų Baltijos krantus), o daugiamandatėse būtina, kad į rinkimus ateitų daugiau kaip vienas ketvirtadalis visų rinkėjų. Tada rinkėjų balsus pasidalintų partijos, kurių surinktų balsų suma bus ne mažesnė nei 60 proc. visų į rinkimus atėjusių rinkėjų (kai bent viena politinė jėga peržengia nustatytą rinkimų kartelę).
Štai tokia aritmetika, tokia demokratija.
Kaip bebūtų, tačiau balsavimo „prieš visus“ gausa jau savaime taptų reikšmingu piliečių signalu partijoms bei visai politinei sistemai.
O dabar galvokite ir spręskite patys.
P.S. „ Draudimas piliečiams kelti kandidatus į Seimą daugiamandatėje apygardoje neprieštarauja Konstitucijai, trečiadienį paskelbė Konstitucinis Teismas (KT).“ Dar vienas patvirtinimas, kad „sistema“ veikia be priekaištų...
Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius
