Sostinės meras Remigijus Šimašius vos nuėmus lentą J. Noreikai nedaugžodžiavo, jis trumpai BNS paaiškino, kad taip apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais – tiek kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, nukeltas prieš ketverius metus, tiek apie ženklą J. Noreikai.
Už flirtą su nacių režimu – nuimta lenta
„Būtent todėl priėmiau sprendimą nukelti atminimo lentą Jonui Noreikai, kuris, nors savo gyvenime daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tačiau elgėsi nepateisinamai, prisiimdamas okupacinės valdžios jam suteiktą atsakomybę izoliuoti žydus ir konfiskuoti jų turtą, ir taip padėjo kurti sąlygas okupacinei valdžiai vėliau juos nužudyti“, – perduotame komentare sakė R. Šimašius. Meras pripažino, kad ankstų rytą nuimta atminimo lenta buvo tarnybų klaida. Meras portalui 15min.lt tvirtino, esą asmenims, kurie „vienaip ar kitaip flirtavo“ su naciais ar sovietais neturėtų būti skiriami pagarbos ženklai Vilniuje.
„Jonas Noreika buvo vokiečių administracijos paskirtas vykdyti užduotį, tai yra izoliuoti į getą Šiaulių apskrities žydus, konfiskuoti jų turtą. Ir jis tą darbą atliko. Man atrodo, žmogiška prasme nėra jokio skirtumo, ar žmogui pavedė tremtinių sąrašus sudaryti ir turtą į kolūkį perduoti, ar pavedė žydus registruoti, jų turtą, perduoti kokiai nors nacių įmonei, o pačius uždaryti į getą. Tai yra antžmogiški dalykai, kur žmonės tikrai galėjo suvokti, kad daro tikrai netinkamus reikalus, nepaisant istorijos momento sudėtingumo“, – dėstė R. Šimašius.
Anot mero, Jonas Noreika nors darė daug kitų gerų dalykų kovodamas prieš Lietuvos priešus – to niekas nepaneigs ir iš istorijos neištrins – bet vis dėlto peržengė ribą.
Šeštadienio rytas nuimti atminimo lentą pasirinktas tam, kad sprendimas būtų realizuotas „sklandžiai, be ekscesų, visuomenės dirginimų, perturbacijos ir gyvenimo trikdymo“, tačiau paros laikas buvo parinktas netinkamai. R. Šimašius sako pavedęs lentą nuimti ryte ir tikėjęs, kad tai bus padaryta po 7 valandos, o ne prieš penkias ryto.
„Žmonės į tai pažiūrėjo per daug paprastai: „Grindos“ vyrai naktį dirbo kitus darbus, greičiau pabaigė, atvažiavo ir nukabino lentą. Bet iš tiesų neįvertino, kokią emocinę žinią tai galėjo pasisiųsti. Aš tai tikrai vertinu kaip tam tikrą klaidą. Kad šeštadienio rytas – normalu, bet tikrai ne prieš penkias, o turbūt apie septintą turėjo įvykti. Nes šia prasme žinia pasiųsta netinkama“, – sakė jis.
Meras tvirtino suprantantis dalies visuomenės nuotaikas, kuriai „skauda šiuo metu“.
Tyrė gerus ir blogus darbus
Genocido ir rezistencijos tyrimų centro, tyrimų departamento vadovas Arūnas Bubnys sako, kad Vilniaus miesto savivaldybės atstovai į centrą dėl Jono Noreikos ir Kazio Škirpos veiklos ištyrimo kreipėsi dar 2015 metais.
„Mes tuomet parengėme išsamias išvadas apie K. Škirpos ir J. Noreikos veiklas nuo pat pradžių. Tarkime K. Škirpos tarnybos pirmojo pasaulinio karo metais iki antrojo pasaulinio karo pabaigos. Susirašinėjimas su savivaldybe dėl šių dviejų istorinių asmenybių truko apie trejus metus. Mūsų, centro istorikų, nuomonė, kuri buvo pareikštas centro išvadose – nepakito. Mes stengėmės objektyviai įvertinti šių žmonių veiklą, iškėlėme teigiamus ir neigiamus veiklos motyvus. Bet pati lentų nuėmimo ar gatvės vardų keitimo kompetencija yra savivaldybės, mes nesiūlėme nei keisti nei palikti“, – sakė A. Bubnys.
Anot istoriko, rašydami ataskaitą apie K. Škirpos ir J. Noreikos veiklas, ekspertai siekė parodyti teigiamą ir neigiamą jų darbų atspindį.
„K. Škirpa buvo vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos savanorių, iškėlė trispalvę Gedimino bokšte, buvo diplomatas, lietuvių aktyvistų fronto (LAF) organizatorius, sukilimo rengėjas. Bet kartu mes pažymėjome, kad jo vadovaujamo LAF veikloje buvo, atsišaukimuose buvo ir antisemitinių motyvų, kad žydai yra kolaborantai, Lietuvos išdavikai ir, kad juos reikia vyti lauk iš Lietuvos. Šiuos dalykus pažymėjome“, – sakė istorikas.
Jis patvirtino, kad ir Jono Noreikos - generolo Vėtros veiklos vienareikšmiškai vertinti neišeina.
„Buvo teigiamų ir neigiamų dalykų, klausimas, ko daugiau. Mano manymu, daugiau buvo teigiamų darbų jų veikloje, bet, kai J. Noreika 1941 metų rugpjūčio pradžioje tapo Šiaulių apskrities viršininku, buvo pavaldus vokiečių civilinei administracijai, tai būdamas tose pareigose, kaip lietuvių administracijos atstovas pavaldus vokiečiams, jis išleido du raštus: vienas dėl Šiaulių apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą, o kitas dėl palikto žydų turto tvarkymo. Šie du J. Noreikos potvarkiai yra žymė jo biografijoje. Nors buvo daug ir nuopelnų jo gyvenime: buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, po išlaisvinimo grįžo į Lietuvą, tęsė kovą prieš sovietus ir buvo jų sušaudytas“, – sakė istorikas A. Bubnys.
Anot jo, ko buvo daugiau, gero ar blogo, priklauso nuo žmonių nuomonės. Tie, kurie gina – akcentuoja nuopelnus, o tie, kurie kaltina – pabrėžia neigiamus jų veiklos bruožus. Vyksta nesusikalbėjimas, vieni aiškina vienaip, kiti – kitaip, ir niekas nenori girdėti argumentų.
Visgi, ekspertų nuomonių buvo galima atsiklausti ir daugiau, o kai kurie sprendimai, galimai yra per skubūs, nes, tarkime, nėra iki galo ištirtas K. Škirpos asmeninis archyvas, esantis JAV, nėra ištirti Vokietijos archyvai.
„Yra dalykų, kuriuos reikia tirti. Sakyčiau buvo paskubėta pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą, o J. Noreikos lentos naktinio nuėmimo išvis nekomentuosiu“, – sakė istorikas.
Išvengta viešųjų ryšių tragedijos
Viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas mano, kad iš viešųjų ryšių pusės J. Noreikos lentos nuėmimas buvo atliktas gerai ir apgalvotai. Tai, pasak eksperto, padėjo išvengti didesnių aistrų.
„Ši situacija bet kuriuo atveju negalėjo praeiti be garso. Jei toks veiksmas būtų daromas dienos metu ir pranešus žmonėms. Įsivaizduokite, ką mes būtume matę? Taigi, atsiribojant nuo fakto reikėjo ar nereikėjo nuimti, bet pats veiksmas, buvo gerai apmąstytas. Tai nesukėlė kažkokių vietoje trunkančių dalykų, kurie galėjo užlipdyti erdvę nuotraukomis, vaizdais, kurie galėjo sukelti papildomų įtampų“, – sakė A. Katauskas.
Anot jo, viskas buvo suplanuota taip, kad būtų sukelta kuo mažiau papildomų įtampų. Vertinimų išvengti nebūtų pavykę bet kokiu atveju, bet dabar kyla klausimas, kaip meras R. Šimašius elgsis su kitais paminklais, gatvėmis ir lentomis.
„Jei bus atsitraukta ir bus pabijota nuimti Petro Cvirkos paminklą ir dar daug kitų dalykų, jei ten bus atsitraukta, meras stipriai pralaimės viešojoje erdvėje. Bus traktuojama, kad išsigando spaudimo. Juo labiau, kad šią savaitę į diskusiją įsijungs, matyt, daug politikų. Rinkimai artėja, o proga pasirodyti pasinaudos visi. Visgi, jei bus laikomasi tos pačios linijos, tai artimiausi žingsniai nulems, kaip bus vertinamas meras ir jo iniciatyvos“, – sakė viešųjų ryšių specialistas.
Istorija mūsų Achilo kulnas
Politologas Bernaras Ivanovas sako, kad istorinės atminties klausimuose teisių pusių rasti neįmanoma. Anot jo, tokiais atvejais viršų visada ima emocijos.
„Gerai matome, kaip liejasi emocijos. Plius, jei dar įsijungia kažkoks politinis tikslingumas, kaip tarkime R. Šimašius mėgina save pozicionuoti vienaip ar kitaip, tai kontekstas dar labiau paaštrinamas. Žinoma, kai vyksta panašūs dalykai turi būti įtraukiami ir istorikai, profesionalai, žmonės, kurie aiškiai suvokia tą situaciją, supranta problemas“, – sakė politologas, patikinęs, kad pasigenda istorikų vaidmens šioje istorijoje, negirdi jų žodžio.
Politologas tikino, kad šios istorijos yra mūsų Achilo kulnas, tuo gali pasinaudoti Rusija, kaip tai jau ne kartą yra padariusi Estijoje ar Latvijoje.
„Reikia kovoti, o kovoti kuo? Tiesa, istorine tiesa. Bet to padaryti neįmanoma, bet viešojoje erdvėje mes nematome istorikų. Žlugdant aukštąjį mokslą ir studijas pradedame matyti, kaip tai veikia mūsų visuomeninį gyvenimą. O ką galima priešpastatyti tam, ogi nieko. Ir žinoma, problema bus eskaluojama, prisijungs įvairių veikėjų, kaip tas su kūju. <<..>> Galime tik skelbti diagnozę, bet vaistų kol kas nėra“, – sakė B. Ivanovas.
Jis įsitikinęs, kad naktį lentas nuiminėja tik vagys ir žulikai. „Jei jautiesi teisus, tu taip nedarysi“, – sakė politologas. Anot jo, nežinia ar šis žingsnis merui R. Šimašiui išeis į naudą, neaišku, kam buvo žengtas šis žingsnis, nes lietuvių visuomenė savo gretose žydų beveik nemato, apie juos žino gana mažai.
„Ponas Šimašius yra emocijų apimtas, elgiasi emocionaliai ir nelabai atsakingai, čia reikia galvoti, kaip pasiekti konsensusą su visais. Negalima būti geriems kažkam, turi būti bendras tarptautinis sutarimas, nes tai ne tik Lietuvos klausimas. <<..>> Prišuoliavimais nieko neišspręsi, būtinas platus istorikų darbas, kad pasiektume kažkokį sutarimą. <<..>> Yra archyvai, dokumentai, yra dalykai, kurie parašyti juodu ant balto“, - sakė jis, patikindamas, kad net Vokietijoje Holokausto suvokimo problema užtruko bent 20 metų.
