Arvydas Pocius – generolas, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, ilgus metus tarnavęs Lietuvai. A. Pocius jaunystėje užsiėmė laisvosiomis imtynėmis ir dziudo, tapo Sovietų sąjungos sporto meistru. Vėliau sportininko karjerą iškeitė į kario uniformą. 1990 m. vasario 16 d. vykusio protesto metu A. Pocius viešai atsisakė karinio laipsnio ir sovietų karininko priesaikos.
Vėliau, kaip pats sakė interviu, praktiškai apsigyveno Seimo rūmuose. A. Pocius buvo Aukščiausios tarybos gynėjas, o po to sekė svaiginanti karjera Lietuvos kariuomenėje, kurios aukščiausiasis laiptelis – Lietuvos kariuomenės vado pareigos. Trumpai paambasadoriavęs Rumunijoje, A. Pocius grįžo į Lietuvą ir kartu su konservatoriais pateko į Seimą.
Naujienų portalui tv3.lt duotame interviu A. Pocius pasakojo apie ilgai brendusį sprendimą pasukti į politiką, kaip generolui seksis pačiam klausytis partijos vadovybės įsakymų ir kokią didžiausią žuvį jam teko pagauti gyvenime.
Kokie pirmieji įspūdžiai davus Seimo nario priesaiką, dalyvavus pirmuosiuose posėdžiuose ir pradėjus darbuotis Seime?
Įspūdžiai kaip ir daug kur, kur ateini pirmą kartą. Apsidairai aplinkoje, susipažįsti su naujais žmonėmis, pamatai, kaip ten ta virtuvė dirba. Man, atvirai pasakius, kažko tokio naujo ir nebuvo. Į tą pastatą įžengiau po Kovo 11-osios, aišku, tik kitame amplua. Pirmiausia, kaip asmens sargybinis, vėliau, kaip parlamento gynėjas.
Paskui, būnant kariuomenėje tekdavo lankytis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK), būdavo įvairūs klausimai sprendžiami ten. Tai kaip ir buvusiam savanorių pajėgų vadui, vėliau kaip lauko pajėgų vadui ir kariuomenės vadui, tai atsirasdavo įvairių klausimų, kur reikėdavo ir įvairias ataskaitas pateikti. Tai tokia pažintis ir buvo. Dabar man nėra, sakyčiau, kažkoks didžiulis kontrastas ar, kad kažkas labai nustebintų.
Tai, kaip suprantu, Seimo rūmų koridoriai pažįstami, nepasiklystate?
Ne, tikrai nepasiklystu. Jau tuos koridorius išvaikščiojome 1991 metais, kai reikėdavo galvoti, kaip čia ginsimės, kur čia stiprinti, kokias barikadas statyti. 1991 m. sausį - rugpjūtį gi mes ten gyvenome. Aš pragyvenau praktiškai nuo sausio iki rugpjūčio Seime, tai ir koridoriai, ir rūsiai, ir stogas… Viskas man ten pažįstama yra.
Kodėl nusprendėte pasukti į politiką? Ar tai buvo jūsų paties noras, ar kažkas jus įkalbėjo rinktis šį kelią?
Atvirai pasakius, dar būdamas kariuomenėje, kai lankydavausi Seime ir man tekdavo susidurti su kai kuriais politikais, kai reikėdavo aiškintis ar teisintis dėl kažkokių įvykių, arba įtikinėti, kad mes, kaip NATO nariai, turime dalyvauti tarptautinėse operacijoje ir kariuomenės vystymo klausimais, tai man kai kurių politikų elgesys tikrai būdavo sunkiai suprantamas.
Tada aš kartais pagalvodavau, kad, o Dieve mano, mes gi atkūrėme valstybę ir čia kažkokie žmonės, kurie akivaizdžiai trukdo, būdavo stabdžiai. Tai susimąstydavau, kad, kai baigsiu karinę tarnybą, galbūt reikėtų eiti į politiką. Buvo toks pasvarstymas, kuris kartais užplaukdavo į mintis.
Bet apsisprendimas mano buvo, kai aš grįžęs iš Amerikos, po studijų Jungtinių Valstijų koledže, mačiau, kaip ten karinę tarnybą baigę aukšto rango kariškiai eidavo į politiką. Ir aš grįžęs įstojau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, studijavau magistrantūroje tarptautinius santykius ir diplomatiją. Tarnaudamas kariuomenėje, vakarais ir baigiau šitas studijas.
Tai šios politologijos studijos, sakyčiau, ir buvo tas momentas apsisprendimo, kad aš jau žinojau, kad po dešimties metų baigęs karinę tarnybą, pasuksiu į diplomatiją ir politiką.
Mano paskutiniai penkeri metai buvo praleisti Rumunijoje, kaip Lietuvos Respublikos ambasadoriaus. Čia ir yra tas kelias, kurį buvau numatęs prieš gerus penkiolika metų.
O kodėl grįžote į vidaus politiką, nenorėjote tęsti karjeros diplomatiniame korpuse?
Aš jau pagal amžių naujai kadencijai nelabai galėjau būti skiriamas. Vis tiek, ambasadoriams yra numatytas amžiaus cenzas, tai man važiuoti į kažkokią naują poziciją nelabai gavosi. Na, ir buvo mano terminuota sutartis.
Kažkuria prasme, galiu pasakyti dar tokį faktą. Prieš pusantrų metų, kai Rumunija pirmininkavo Europos Sąjungos tarybai, tai nemažai Lietuvos politikų ir Vyriausybės narių atvykdavo per Rumunijos pirmininkavimo laikotarpį į šią šalį. Tai kai kurie Lietuvos politikai manęs klausė, ką darysiu, nes liko tik metai ambasadoriauti. Kai kurie užsiminė, kad eina Seimo kadencija į pabaigą, galbūt į politiką?
Tai tos užuominos tikrai turėjo įtakos. Tai jau ten būdamas aš irgi pradėjau svarstyti, o kodėl gi ne? Ir patirtis karinėje tarnyboje, ir patirtis ambasadoriaus poste, ir politikos mokslų studijos universitete. Viską tą sudėjus, pagalvojau, o kodėl gi ne. Ir įvyko taip, kaip įvyko.
Aš kaip suprantu, tai tie politikai, kurie mėtė tas užuominas, buvo ne tik iš Tėvynės sąjungos?
Oi ne, ne tik.
Kodėl tada pasirinkote būtent Tėvynės sąjungą?
Matote, Tėvynės sąjunga yra ta politinė jėga, su kuria aš pats atėjau į kariuomenę. Aš turiu omenyje Sąjūdį. Vis tiek, manau, kad Tėvynės sąjunga yra pagrindinė Sąjūdžio idėjų ir vertybių tesėja. Kadangi aš savo veiklą pradėjau nuo žaliaraiščių, nuo 1988–1989 m., vėliau 1990–1991 m., atėjimas į Lietuvos kariuomenę ir buvimas visada šalia politikos, man kažkaip imponavo visos tos vertybės, patriotizmas, pagarba istorijai, partizaninei kovai.
Man buvo kažkaip arčiau širdies ir tai man darė tą įspūdį. Ir tie politikai, su kuriais teko daugiau susitikti, bendrauti, matytis. Dėl to ir pasirinkau būtent šią politinę partiją.
Kokie įgūdžiai įgyti karinėje tarnyboje jums gali praversti politikoje, dirbant Seimo nariu?
Kadangi patirtis daugiausiai sukaupta nacionalinio saugumo ir gynybos srityje, tai, kad ta mano patirtis atkuriant Lietuvos kariuomenę nuo nulio iki, kai mūsų valstybė yra NATO narė, aš manau, kad visa tai pravers dirbant NSGK. Būtent su tokia intencija ėjau ir galvojau, kad būtent čia būsiu naudingas ir reikalingas.
Esate generolas, tai jūs duodavote įsakymus, dabar vis tiek dažniau reikės klausytis įsakymų iš partijos, frakcijos vadovybės. Ar nebus sudėtinga persiorientuoti?
Ne, žinokite (juokiasi). Prieš tampant generolu, tu turi būti ir eiliniu, ir jaunesniuoju karininku, ir vyresniuoju karininku. Tu turi praeiti visus etapus ir subordinacija mums, buvusiems kariškiams, yra labai puikiai suprantama. Aš šioje vietoje tikrai nematau jokių problemų, čia tikrai nebus jokių nei konfliktų, nei kažkokių bėdų.
Generolas aš buvau, juo ir liksiu, buvo tam tikras laikotarpis, kai aš vadovavau ir Lietuvos kariuomenei, ir kitoms institucijoms. Bet viskam yra savas laikas. O dabar esu politikos naujokas, tai mokysiuosi ir dirbsiu.
Norėčiau konkrečiau pakalbėti apie kai kuriuos su krašto apsauga susijusius aspektus. Vienas jų – šauktinių kariuomenė. Ji jau grąžinta penkerius metus, atsimename, kad iš pradžių būta daug ir diskusijų, ir kiek pasipiktinimų. Jūsų nuomone, galiausiai pasiteisino tas sprendimas?
Be abejo, kad pasiteisino. Visų pirma, reikia išaiškinti žmonėms, ką reiškia šauktinių kariuomenė. Šauktiniai yra Lietuvos piliečiai, kurie pašaukti kariniam apmokymui ir karinių įgūdžių gavimui. Jie 9 mėnesius atitarnauja, jie gauna minimumą karinių žinių ir tada išleidžiami į atsargą. Kiekviena valstybė, kiekviena kariuomenė pagrinde turi sukaupusi atsargos karių tam tikrą skaičių. Čia ir yra esmė.
Pusę dabartinės kariuomenės sudaro profesionalai: karininkija, seržantai, puskarininkiai. Kita dalis yra profesionalai specialistai ir tik dalis yra tų vadinamų šauktinių kareivių, kurie po bazinio apmokymo patarnauja kelis tuos mėnesius, išmoksta karybos meno ir išleidžiami į atsargą. Dėl to nuolatinio kariuomenės užpildymo šauktiniais kariais, negalima teigti, kad tai yra šauktinių kariuomenė. Šauktiniai yra mobilizacinio rezervo rengimas. Taip, turi būti ir šitas kelias, manau, Lietuvai jis yra teisingiausias.
Kartais pasigirsta svarstymų, kad į kariuomenę reikėtų šaukti ir moteris. Jūs tam pritartumėte?
Dėl moterų aš noriu pasakyti, kad reikia palikti savanoriškam pasirinkimui. Neturėtų būti privalomumo, bet savanoriškas atėjimas į kariuomenę turėtų būti. Žiūrėkite, kaip ir sporte, moterys renkasi įvairias sporto šakas, jeigu mato, kad gali save jose realizuoti, tai kodėl gi ne. Ir daugybė kitų sričių, kaip ir mene, ir vyrai, ir moterys suranda save, save realizuoja, tai kariuomenėje irgi gali. Manau, kad daugelis Vakarų valstybių yra sudariusios tokias galimybes ir tai pasiteisino.
Kitas dažnai aptariamas klausimas – nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) skiriami 2 proc. krašto apsaugai. Ir prezidentas, ir jūsų partijos lyderiai yra pasvarstę, kad reikėtų didinti finansavimą gynybai. Jūsų nuomone, reikia mums didinti šį rodiklį iki 2,5 proc. ar gal net ir 3 proc.?
Manau, kad čia jau turi būti visų politinių partijų susitarimas. Reikia atsižvelgti ir į ekonominę situaciją, ir į valstybės potencialą, ir į grėsmes. Nepamirškime, kokioje geopolitinėje situacijoje mes esame. Reikia vertinti ir tai.
Tokiai Portugalijai, Ispanijai, Belgijai, toms valstybėms [to nereikia], kai šalia kitos NATO valstybės yra ir tų grėsmių didelių praktiškai nėra. O mes esame, vis dėlto, NATO rytiniame flange, turime valstybinę sieną su Baltarusija, Rusija. Žiūrėkime, stebėkime įvykius, kas darosi, iš kur tos grėsmės yra.
Iš to taško reikia žiūrėti ir vertinti. Jeigu mes, esantys NATO ir Europos Sąjungos rytiniame flange, jeigu mes negalvosime apie tai, kad mes būtume tie pirmieji, kurie mūsų nedraugiškų kaimynų galėtume būti paveikti, tai, aš manau, būtų neteisinga. Mes turime skirti savo gynybai rimtą dėmesį. Tas 2 proc. nuo BVP skyrimas gynybai, aš manau, turi būti. Pagal galimybes, kodėl gi nepadidinti to procento. Yra valstybių, kurios skiria ir po 2 proc., ir po 4 proc.
Socialdemokratai yra ta partija, kuri nepasirašė nacionalinio partijų susitarimo dėl gynybos, argumentuodami, kad nacionalinis saugumas yra susijęs ne tik su krašto apsauga, bet ir su, pavyzdžiui, kokybiškomis socialinėmis paslaugomis ir švietimu, ir kad tuos pinigus reikėtų mes tik į ginklus, bet ir šias sritis. Kaip jūs vertinate tokį požiūrio tašką?
Matote, kariuomenė ne tik tai ginklai yra. Kariuomenė, visų pirma, yra žmonės, Lietuvos piliečiai, kurie ateina tarnauti, kurie aukoja savo gyvenimą, pasiruošę atiduoti gyvybę vardan tos Lietuvos. Vertinkime tai, kad tai yra mūsų žmonės, mūsų vaikai, mūsų piliečiai.
Tai yra tam tikra profesija, kur žmonės turi gauti ir normalius atlyginimus, ypač dalyvaujantys tarptautinėse operacijose karštuose taškuose. Ten, kur yra didžiulė rizika, žmonėms turi būti mokama tam tikra alga. Čia turi būti žiūrima bendrame kontekste, kaip daroma kitų Vakarų valstybių kariuomenėse. Žiūrėkime per NATO prizmę, kitų Europos Sąjungos praktiką. Žiūrėkime į gerus pavyzdžius, ten galime rasti reikiamus atsakymus. O tokie pasvarstymai, manau, yra grynai tokio politinio populizmo, kur bandoma paveikti tą dalį visuomenės, kuri, galbūt, turi kitokią nuomonę.
Nacionalinis saugumas ir krašto apsauga bus jūsų prioritetai šią kadenciją. Ar yra dar sričių, kuriose matote save šiuos ketverius metus?
Matote, kadangi baigiau tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantūros studijas, tai užsienio politikos klausimai man yra įdomūs ir suprantami. Man pačiam teko gyventi užsienyje, daug keliauti. Su turimomis žiniomis, manau, būtų galima ir padiskutuoti, ir pasvarstyti užsienio politikos klausimais. Tai šioje srityje irgi galėčiau išreikšti savo nuomonę.
Be abejo, yra ir kiti dalykai. Teko man pasimokyti ir Vakarų valstybių mokymo institucijose. Manau, kad, jei kas klaustų mano nuomonės apie švietimą, kaip ten užsienyje, kokios vyksta studijos, taip pat galėčiau savo nuomonę pasakyti.
Kas susiję su užsienio [politika], mano patirtis NATO transformacijos vadavietėje, tarnyba tokioje aukščiausio lygio NATO institucijoje, manau, irgi yra tam tikra patirtis. Kas susiję su NATO reikalais, manau, galiu tarti savo žodį.
Yra tų sričių, kur, manau, kad galėčiau save realizuoti, patarti ir pasakyti savo nuomonę.
Vienas iš jūsų biografijoje įrašytų pomėgių – žvejyba. Jūs ne vienintelis žvejys Seime, jau teko kalbinti kitą į parlamentą patekusią žūklės mėgėją Eveliną Dobrovolską, meškerę į rankas mėgsta paimti ir kai kurie Seimo senbuviai. Kuo įdomus jums šis pomėgis ir kaip susidomėjote žvejyba?
Žvejyba yra mano pomėgis nuo vaikystės. Aš esu gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, gražioje vietoje Melnragėje, netoli šiaurinio molo, tai ten išmokau žvejoti ir tikrai tą žvejo ir jūreivio svajonė visą laiką buvo. Turėjau daug minčių ir svajonių, kurios buvo susijusios su jūra.
Žvejyba, tiek Kuršių mariose, būtent ant molo, gaudant ir upines žuvis, ir jūrines, tai buvo savotiškas patyrimas, kuris lydi visą gyvenimą. Kur bebūčiau, tiek užsienyje gyvenant, pavyzdžiui, Amerikoje, Norfolke, prie Atlanto vandenyno, irgi nuolat eidavome pažvejoti, pasėdėti ant molo. Yra tam tikra romantika, ne tik azartas žuvį pagauti, bet ir tam tikras poilsis, relaksas. Manau, kad tai yra tikrai įdomus pabuvimas gamtoje, ne tik vienam, bet ir su šeima.
Kokia didžiausia jūsų pagauta žuvis?
Didžiausia mano pagauta žuvis buvo būnant Amerikoje. Oi ne, ne ten… Amerikoje buvau pagavęs, man atrodo, 27 kilogramų rają. Prieš trejus metus mano 60-mečio proga buvome Maljorkoje. Tai mano gimtadienio proga išplaukėme pažvejoti, tai pasisekė pagauti tuną. Svarstyklių neturėjome, tai tiksliai nežinau, kiek jis svėrė, bet vietiniai žvejai, su kuriais plaukėme, sakė, kad apie 80–90 kilogramų tas tunas svėrė. Čia mano didžiausia žuvis, kurią pagavome, nusipaveikslavome ir paleidome.
Kitas jūsų pomėgis – knygų skaitymas. Ar daugiausiai skaitote su karyba susijusias knygas? Ar lieka laiko ir kitiems žanrams?
Ne, nebūtinai. Priklauso ir nuo laikmečio. Vaikystėje, kaip ir daugelis, perskaičiau daug knygų iš serijos „Drąsiųjų keliai“, kurios daugiausiai buvo susijusios su jūra, su jūrų kelionėmis, piratais. Paskui buvo laikmetis, kai skaičiau knygas apie indėnus, daugelis tuo žavėjosi.
Po to, aišku, atėjo knygos apie karybą. Tikrai nemažai perskaityta. Be abejo, ir visokios kitokios, populiariausi romanai. Dabar buvo laikotarpis, tiesa, kai prasidėjo mūsų pokario partizanų prisiminimų leidyba, įvairūs paslėpti lobiai, kurie sovietmečiu buvo draudžiami. Čia buvo įdomūs skaitiniai.
Paskutiniu metu, aš ne tik skaičiau, bet ir išleidau porą knygų. „Nematomuose apkasuose“ – apie Lietuvos kariuomenės atkūrimą, tai memuarinio žanro knyga. O dabar prieš kelias savaites iš leidyklos pasiėmiau antrąją knygą, kurią išleidau – „Laisvės karžygiai“. Tai knyga apie lietuvių kilmės karius, kurie tarnavo Didžiosios Britanijos, Kanados ir Australijos kariuomenėse. Ta knyga yra pakankamai šviežia ir su ja ketinu, kai tik bus galimybės, eiti į visuomenę ir padaryti pristatymus.
Ko sau palinkėtumėte ateinantiems ketveriems metams ir pirmajai savo kadencijai Seime?
Norėčiau palinkėti sveikatos, kadangi esame tokioje aplinkoje, kur niekam nesinorėtų susirgti. Be abejo, ištvermės ir kantrybės. O sėkmė visur reikalinga. Viskas yra daroma vardan tos Lietuvos. Priešų Seime nėra, tik skirtingų politinių pažiūrų žmonės. O dirbame ir tarnaujame visi tėvynės labui.
