Protestuotojai užbarikadavo kelią autobusais ir gatvių valymo mašinomis. Chaoso metu trys protestuotojai žuvo. Galiausiai, kolona atsitraukė. Šis susidūrimas buvo perversmo, kuris kitą dieną žlugo, lūžio taškas.
Gvardijai tą dieną vadovavo 24-erių kapitonas Sergejus Surovikinas – vidutinio rango karininkas, kuris dėl savo įsakymų buvo trumpam sulaikytas, bet paskui išteisintas, rašo Radio Free Europe/Radio Liberty.
S. Surovikinas Rusijos kariuomenėje tarnauja ilgai, buvo nuolatos aukštinamas, o Čečėnijoje ir Sirijoje įgijo neįprastai brutalaus vado reputaciją. Spalio 8 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskyrė 56-erių S. Surovikiną pagrindiniu Rusijos karo prieš Ukrainą vadu.
Po dviejų dienų Rusija paleido didžiausią oro ataką nuo karo pradžios vasarį. Taip, galimai, buvo pradėtas naujas, dar daugiau mirčių pareikalausiąs karo etapas – S. Surovikino vadovavimo etapas.
„Ukrainos vietoje nerimaučiau dėl visiškai negailestingo S. Surovikino požiūrio į savo priešus (o tokiais jis laiko tiek karius, tiek civilius) ir dėl jo su niekuo nepalyginamo karinės pažangos siekio, neatsižvelgiant į jokius kaštus ar rizikas“, – sakė Charlesas Listeris, kuris vadovauja Sirijos programai JAV įsikūrusiame Artimųjų Rytų institute ir stebėjo S. Surovikino vadovaujamas Rusijos pajėgas Sirijoje.
„Tikėtina, kad labiausiai kentės civiliai, ypač jeigu Ukraina ir toliau tęs veiksmingą ir drąsią kovą už savo teritorijas“, – tikino Ch. Listeris.
„Nežinia, ar jis sugebės pakeisti vyraujančią šio karo dinamiką, kadangi Ukrainos pajėgose tarnauja vis daugiau gerai pasiruošusių ir patyrusių karių, – „The Spectator“ publikuotame komentare teigė Markas Galeottis, ilgametis Rusijos saugumo pajėgų ekspertas. – Nepaisant to, tikėtina, kad jis bandys tai padaryti. O tai reiškia daug daugiau pranešimų apie oro atakas Ukrainos miestuose ir miesteliuose.
Staigus kilimas
S. Surovikino karjera prasidėjo vienoje geriausių Sovietų Sąjungos karo mokyklų. 1987 m. jis baigė karininkų rengimo mokyklą Omske. Remiantis 2005 m. Gynybos ministerijos laikraštyje „Krasnaja Zvezda“ publikuota trumpa biografija, jis su specialiosiomis sovietų pajėgomis tarnavo Afganistane.
Per 1991 m. rugpjūtį Maskvoje kilusį chaosą, S. Surovikino karinė karjera įgavo pagreitį. Jis jau buvo kapitonas ir Tamano gvardijos bataliono vadas – jaunam karininkui tai buvo gana prestižinės pareigos.
Kai kuriuose to meto pranešimuose teigiama, kad S. Surovikinas pats paleido šūvį į vieną iš protestuotojų Maskvoje. Šis kaltinimas niekuomet nebuvo pilnai pagrįstas. Tačiau jis vis tiek buvo sulaikytas ir keliems mėnesiams pasodintas į liūdnai pagarsėjusį Maskvos Matroskaja Tišina kalėjimą, kol 1991 m. gruodį buvo galiausiai paleistas. Pranešama, kad šį įsakymą davė tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.
Paaukštinus jo laipsnį iki majoro, jis pradėjo mokslus Maskvos Frunzės karo akademijoje – vienoje prestižiškiausių Gynybos ministerijos akademijų. Tačiau studijuodamas ten S. Surovikinas įsivėlė į kriminalinį tyrimą dėl nelegalios prekybos ginklais bei jų gabenimo.
Galiausiai Maskvos karo teismas pripažino S. Surovikiną kaltu dėl trijų kalinimų, tačiau jam buvo skirta ypač švelni bausmė – vos metai lygtinai. Toks sprendimas išprovokavo kai kurių karininkų nepasitenkinimą, ypač dėl to, kad S. Surovikinas ir toliau buvo nuolatos aukštinamas.
Naujienos apie šią bylą, švelnią bausmę ir vidinį nepasitenkinimą 2012 m. buvo nutekintos Rusijos laikraščiams. Ten buvo minimi ir karininko bandymai pašalinti šią bylą iš jo karinių įrašų.
2012 m., duodamas komentarą laikraščiui „Komsomolskaja pravda“, S. Surovikinas sakė, kad ši byla buvo uždaryta 1995 m., ir tikino, kad visi kaltinimai jam buvo paneigti ir jis susilaukė atsiprašymo.
„Kiekvienas turi savo likimą“
Po Frunzės akademijos S. Surovikinas buvo išsiųstas į Tadžikistaną, kur tarnaudamas 201-oje motorizuotų šaulių divizijoje (didžiausiame Rusijos kariniame dalinyje visoje prieš tai sovietinėje centrinėje Azijoje), jis buvo dažnai aukštinamas. Šis kopimas karjeros laiptais nesustojo ir jam tobulėjant Maskvos generalinio štabo akademijoje bei vadovaujant 34-ajai motorizuotų šaulių divizijai Volgos-Uralo karinėje apygardoje.
2004 m. S. Surovikinas buvo tiriamas dėl incidento, kai nusižudė vienas iš jo vyresniųjų pavaldinių. Šios bylos nagrinėjimas taip pat buvo staiga nutrauktas, o tai vėl susilaukė Gynybos ministerijos priekaištų.
„Gero vado karininkai nenusišauna savo kabinetuose su tarnybiniais ginklais“, – Radio Free Europe/Radio Liberty Russian Service“ 2017 m. sakė vienas Generalinio štabo karininkas.
S. Surovikino vadovavimas taip pat buvo nagrinėjamas po to, kai 2004 m. birželio mėnesį jis pradėjo vadovauti Čečėnijos 42-ajai motorizuotų šaulių divizijai. Tuo metu antrasis karas Šiaurės Kaukazo regione Kremliaus pranešimuose iš kovinės operacijos buvo pervadintas į „kovos su terorizmu operaciją“.
2005 m. vasarį sostinėje Grozne griuvus sienai žuvo devyni žvalgai iš 42-osios divizijos. Televizijai duotuose interviu S. Surovikinas žadėjo atkeršyti, tačiau laikraštis „Novaja gazeta“ vėliau suabejojo jo pateikta įvykių eiga. Žurnalistų manymu, siena nugriuvo, kai girtas karys netyčia iššovė iš granatsvaidžio arba netinkamai naudojo sausumos miną.
2005 m. balandį, kalbėdamas su „Krasnaja Zvezda“, S. Surovikinas pakartojo savo versiją, kad dėl sienos griūties buvo kalti Čečėnų „banditai“.
„Bendrai, tu gali be perstojo kartoti, kas buvo padaryta gerai, o kas – ne. Yra lengviau būti protingam, kai tu jau žinai, kas nutiko. Bet kova yra kova. Ir joje ne visuomet įmanoma realistiškai įvertinti situaciją“, – karininką citavo laikraštis.
„Kiekvienas turi savo likimą. Bet kas gali nutikti bet kam, – jis sakė laikraščiui. – Ir ne tik Čečėnijoje.“
S. Surovkinas prie Generalinio štabo Pagrindinio operatyvinio direktorato prisijungė po 2008 m. rugpjūtį kilusio karo, kai Rusija įsiveržė į Sakartvelą. Rusija laimėjo, tačiau šis konfliktas parodė dideles ginkluotųjų pajėgų problemas. Tai sekė pastangos reformuoti ir modernizuoti kariuomenę. Remiantis 2017 m. išplatintu TASS aprašymu, S. Surovikinas „ėmėsi šio posto vykstant didelėms permainoms Rusijos kariuomenėje, kurios prasidėjo po „taikos įvedimo operacijos Gruzijoje.“
Generolas Armagedonas
2017 m. S. Surovikinas, tuomet generolas pulkininkas, buvo paskirtas vadovauti Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgoms – milžiniškam dariniui, apimančiam oro pajėgas ir raketų dalinius. Tai, kad šis karininkas buvo paskirtas oro pajėgų vadu, susilaukė nemažai dėmesio, ypač tarp oro pajėgų karininkų. „Tai pirmas „neskraidantis“ vadas Rusijos karinės aviacijos istorijoje“, – vėliau rašė „Novaja gazeta“.
Tais metais jis taip pat buvo išsiųstas į Siriją, kur Rusijos pajėgos 2015 m. surengė intervenciją, siekdamos paremti šios valstybės kariuomenę, kovoje su antivyriausybiniais maištininkais ir ekstremistinėmis pajėgomis.
Jų pastangos pasiteisino: buvo ne tik stabilizuotas Sirijos autokrato Basharo al-Assado režimas, bet ir išplėsta Rusijos karinė bazė Tartuso uoste. Tačiau per dvi savo misijas Sirijoje S. Surovikinas įgijo prieštaringą reputaciją dėl negailestingos taktikos. Jis prisidėjo prie Gutos ir Alepo subombardavimų. Šiuo miestus kontroliavo antivyriausybinės pajėgos. Jo vadovavimas taip pat sutapo su pakartotiniu cheminių ginklų, pavyzdžiui, chloro bombų, panaudojimu prieš civilius.
„S. Surovikino vadovavimas Rusijos kampanijai Sirijoje buvo ypač svarbus. Per jį Rusija pagaliau sugebėjo galutinai pakeisti šio konflikto eigą B. al-Assadui naudinga linkme“, – sakė Ch. Listeris. – S. Surovikino vadovavimas buvo ciniškas, brutalus, o svarbiausia – kruopščiai apskaičiuotas.“
Pasak Ch. Listerio, savo taktikos jis nesušvelnino ir Sirijoje bendradarbiaudamas su Irano atstovais, ypač Irano islamo revoliucinės gvardijos Quds pajėgomis, kurios specializuojasi nekonvencinėje karyboje ir karinėje žvalgyboje, bei su Iranu siejama Libano „Hezbollah“, kurią daugelis Vakaruose laiko teroristine organizacija.
„Nors paprastai slepiamas ir retai minimas, šis tiesioginis bendradarbiavimas su Quds pajėgomis turėjo įtakos strateginiams ryšiams tarp Irano ir Rusijos, kuriuos dabar pastebi visas pasaulis“, – sakė ekspertas.
2020 m. ataskaitoje apie karines atakas prieš Sirijos civilius, „Human Rights Watch“ įvardijo S. Surovikiną kaip vieną iš daugybės Rusijos vadų, kurie „žinojo arba turėjo žinoti apie nusikaltimus, bet nesiėmė jokių efektyvių žingsnių jų sustabdyti ar nubausti tuos, kurie juos vykdė.“
Rusijos intervencija Sirijoje taip pat parodė augantį privačių samdinių kompanijų įsitraukimą. Tai ypač pasakytina apie „Vagner“ grupę, kuri priklauso Jevgenijui Prigožinui, artimus ryšius su Kremliumi palaikančiam verslininkui iš Sankt Peterburgo. 2018 m. vasarį „Vagner“ kariai ir kiti Sirijos sąjungininkai užpuolė bazę, kurioje gyveno kurdų kariai ir jų patarėjai iš JAV. JAV pajėgos atsakė masinėmis oro atakomis, kurių metu žuvo keli šimtai rusų.
Po išpuolio, Rusijos karo tinklaraštininkai pirštu bedė į Rusijos vadus dėl to, kad jie davė leidimą privatiems samdiniams imtis veiksmų ir kad jie nesuteikė daugiau apsaugos nuo JAV pajėgų.
Kaip pranešė „Komsomolskaja pravda“, S. Surovikino vadovavimas Sirijoje pelnė jam generolo Armagedono pravardę.
Kremlius apdovanojo S. Surovikiną Rusijos herojaus medaliu – šalies aukščiausiu kariniu apdovanojimu – dėl jo vadovavimo Sirijoje. 2021 m. rugpjūtį jis gavo generolo laipsnį.
Invazija į Ukrainą
Praėjus keturiems mėnesiams po invazijos pradžios vasario 24 d., S. Surovikinas įsakė pietinei Rusijos pajėgų grupei pulti Luhansko regiono miestą Severodonecką, kuris birželio 25 d. atiteko rusams.
S. Surovikinas rugsėjį vis dar oficialiai vadovavo pietinei grupei Ukrainoje, kai Ukrainos pajėgos surengė kontrpuolimą šalies šiaurės rytuose esančiame Charkivo regione. Jo metu Rusijos kariai buvo išstumti iš šio regiono, o ukrainiečiai atgavo svarbaus geležinkelio centro Lymano kontrolę. Tai laikoma gėdingu Rusijos karių pralaimėjimu.
Šis pralaimėjimas susilaukė karo tinklaraštininkų, dešiniųjų komentatorių ir nacionalistų įtūžio. Socialiniame tinkle „Telegram“ jie išjuokė Rusijos vadus, tačiau S. Surovikino vardas nebuvo paminėtas. Šis pyktis pasiekė dar didesnes auditorijas per laikraščius ir televiziją.
Spalio 8 d. V. Putinas netikėtai paskelbė, kad S. Surovikinas taps pagrindiniu vadu kare su Ukraina. Jis buvo paskirtas tą pačią dieną, kai įvyko sprogimas ant tilto, jungiančio Rusijos aneksuotą Krymo pusiasalį su žemynine Rusija. Incidento metu buvo smarkiai pažeista tilto konstrukcija. Rusija dėl šio sprogimo apkaltino Ukrainos pajėgas.
S. Surovikino paaukštinimas buvo pasitiktas tinklaraštininkų ir komentatorių ovacijomis. Jie jau seniai ragino kariuomenę imtis griežtesnių priemonių konflikte su Ukraina. Tarp jų ir J. Prigožinas, kuris S. Surovikiną pavadino „kompetentingiausiu vadu Rusijos kariuomenėje.“
„Gavęs įsakymus, – teigė J. Prigožinas savo kompanijos išplatintame pranešime, – jis nedvejodamas įsėdo į savo tanką ir išskubėjo gelbėti savo šalies.“ Po dviejų dienų Rusija žiauriai smogė Ukrainai raketomis.
