Pastaruoju metu viešojoje erdvėje užvirė kova tarp dviejų jėgų. Ta kova vyko ir anksčiau, tačiau „virimo“ būseną pasiekė dabar.
Vienai jėgai dabar svarbiausia valstybės problema yra Seimo nario mandato atėmimas iš Neringos Venckienės. Kitos visuomenės gyvenimo problemos yra antraeilės. Ši jėga bando žmonėms įteigti, jog padėtis šalyje yra normali, kad mes gyvename visavertės demokratijos sąlygomis, kad mūsų teisėsauga užtikrina teisingumą, kad Lietuvos generalinis prokuroras Darius Valys, policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis dirba gerai. Jiems Garliavos mergaitės ir jos motinos dingimas iš Lietuvos, Biržuose, Ariogaloje ar Panevėžio apylinkėse įvykdyti nusikaltimai yra didesnio dėmesio neverti įvykiai. Juk ir normalioje šalyje, suprask, būna kai kurių smulkių nesėkmių. Ši grupuotė politiniame folklore įgijo „valstybininkų“ vardą.
Tačiau egzistuoja ir kita jėga, ją sąlyginai pavadinkime naujaisiais disidentais arba valstybininkais be kabučių, kurios retorika ir argumentacija ypač sustiprėjo pastarosiomis savaitėmis, kai garsiai prabilo generolas Vitalijus Gailius, buvęs prezidentas Rolandas Paksas, kai buvo išteisintas Vytautas Giržadas. Gerai informuotam buvusiam FNTT vadovui V.Gailiui pareiškus, kad Lietuvą užvaldo buvusių ir esamų saugumiečių gauja, R.Paksas viešai papasakojo savo prezidentavimo ir nuvertimo istoriją ir įvardino dalį asmenų, kurie jį slapta ir neteisėtai sekė, kurie kontroliavo jo paskyrimus bei kitus sprendimus. Jo pasakojimas patvirtina blaiviems politinio gyvenimo dalyviams gerai žinomą faktą, kad taip vadinama „valstybininkų“ grupė elgėsi taip, lyg konstitucinė valstybės sąranga, įstatymai neegzistuotų, lyg ji būtų virš valstybės, aukščiau tautos išrinktų žmonių. Iš jo pasakojimo matyti, kaip veikė prezidentinio pučo organizatoriai.
Jis praplėtė institucijų, kurios tarnavo kaip „stogas“ šios grupuotės veiklai, įvairovę, įtraukdamas į „stoginių“ institucijų sąrašą ne tik Valstybės saugumo departamentą, bet ir Užsienio reikalų ministeriją. Kai kas papildo buvusį šalies prezidentą prie „stoginių“ darinių priskirdami ir Prezidentūrą. „Stogo“ konstrukcija nebūtų pakankamai tvirta, jei joje nebūtų seiminės dalies. Ir ji yra.
Manau daugelis mąslių viešojo gyvenimo stebėtojų sutiktų, kad į virškonstitucinės, viršvalstybinės niekieno nerinktos grupuotės sudėtį būtų įtraukta ir dalis teismų, prokuratūros, policijos atstovų. Taip pat tos grupuotės milžiniškų galių - ji pajėgi nuversti valstybės vadovą - tie stebėtojai negalėtų paaiškinti jeigu ignoruotų faktą, jog dalis žinomų žurnalistikos atstovų taip pat prisidėjo ir prisideda prie Lietuvos valstybės užvaldymo. Jie manipuliuoja žmonių protais per informacinę erdvę, kuri, galime pasidžiaugti, nepasiekė Gebelso propagandinės sistemos lygio, bet tokios žmones mulkinančios sistemos elementų egzistavimas mūsų šalies gyvenime yra nenuneigiamas. Įtakingų sociologų bei politologų ranka taip pat jaučiama. Jų užduotis – ne tik tirti, bet ir formuoti viešąją nuomonę ir atitinkamai politinių procesų kryptį, grupuotei palankia linkme. Tik propagandos galia galima paaiškinti tai, kad iki šiol ramiai valstybinėse institucijose dirba R.Pakso, V.Gailiaus ir kitų minėti valstybei kenkę ir tebekenkiantys pareigūnai, kad taip vadinamame nacionaliniame transliuotojuje, grupuotės labui tebepluša prezidentinio pučo dalyviai, o kaip teisės ekspertai pristatomi teisinį dengimą grupuotei užtikrinantys teisininkai. Šia informacine, o tiksliau dezinformacine, grupuotės galia galima paaiškinti ir tai, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumo departamentui kažkada buvo paskirtas vadovauti buvęs KGB rezervo karininkas, o kitas buvęs KGB rezervistas tapo Užsienio reikalų ministerijos vadovu. Arba, kad D.Valys iki šiol išsilaikė generalinio prokuroro poste, nors jis akivaizdžiai diskredituoja šią aukštą poziciją. Už dezinformacinės dūmų uždangos įvykęs VSD iškilimas virš valstybės yra dar vienas, ir tikrai ne pats menkiausias propagandinės grupuotės galios įrodymas.
Ta milžiniška propagandinė galia panaudojama ne tik savųjų pridengimui, neigiamos informacijos apie juos blokavimui, bet ir oponentų, kurie tapo savotiškais naujaisiais disidentais dergimui, aktyvesnių, drąsesnių viešojo intereso, valstybės gynėjų niekinimui ir, tuo pačiu, baimės atmosferos kūrimui. Šia prasme situacija primena gūdžius pokario laikus, kai per informacinę viešąją erdvę buvo palaikoma baimės atmosfera ir melu buvo triuškinami teisingumo siekę žmonės.
Įbauginus, o po to izoliavus ar net sunaikinus teisuolius ir drąsuolius, visuomenė yra lengviau valdoma. Nelikus moralinių ir intelektualinių lyderių, „lengviau dirbti“ teisingumą imituojantiems teisėjams, prokurorams. Tuomet prieš nepatenkintuosius, prisidengus viešosios tvarkos užtikrinimo šūkiu, lengviau panaudoti policinę jėgą, mįslingas mirtis pateikti kaip natūralias. Apskritai, turint tokią propagandinę galią, nusikaltimo auką galima paversti nusikaltėliu ir atvirkščiai, nusikaltėlius - aukomis.
Generolas V.Gailius save virš valstybės iškėlusius žmones vadina gauja. Prezidentas R.Paksas nesiveldamas į terminologinius ginčus su tokiu pavadinimu sutinka. Nemanau, kad vardai čia svarbiausi. Visgi teigčiau, kad gaujos terminas nuvertina, įžeidžiai pažemina prieš Lietuvos valstybės santvarką veikiančią jėgą. JIE nėra gatvės gangsteriai. Nuvertintume tą jėgą net ir tuomet, jei ją pavadintume mafija. Nors mafijos organizuotų nusikaltimų hierarchijoje yra aukščiau nei gatvės ir gyvenvietės gaujos, nes jose dalyvauja ir teisėsaugos bei politikos atstovai, jų tiesioginis tikslas nėra užvaldyti valstybę. Daugelis mafiozų linkę vadinti save verslininkais. Kai Konstituciją, įstatymus, valstybės tvarką laužo žmonės, kurie siekia užvaldyti svarbiausias – politines, teisines – valstybės institucijas ir taip tapti svarbiausiu šalies galios centru, ji tampa klika - niekieno nerinkta, tačiau realiai, oligarchiniais pagrindais valdančia grupe, kuri, skirtingai nuo karinės chuntos, remiasi ne karine jėga, o platesniu galios, įtakos formų rinkiniu. Todėl drįstu teigti, kad JIEMS geriausiai tinka ne gaujos, ne mafijos, o klikos pavadinimas.
Kova tarp klikos ir naujųjų disidentų – prie jų prisijungė ir daugelis senųjų disidentų - aštrėja. Viena pusė, klika bando išgelbėti savo kailį, nes jis JIEMS ima svilti. Tam metamos didelės žurnalistinės, teisinės ir politinės pajėgos, siekiant neutralizuoti kitą stovyklą - žmones, kurie suvokia grėsmių valstybei pobūdį bei mąstą, ir kurie tai suvokdami nestovi po medžiu rizikuodami savo geru vardu, šeimos gerove ir, galbūt, net gyvybe, kovoja už valstybės atgavimą, už demokratinių visuomenės pagrindų atkūrimą. Nežinau kaip baigsis šiuo metu įsiplieskęs mūšis, tačiau karą virš valstybės, Konstitucijos ir įstatymų save iškėlę žmonės tikrai pralaimės. Valstybė bus atgauta. Tai tik laiko klausimas. Po karo klikos žmonės bus teisiami. Vieni įstatymo vardu, kiti - bent viešumu. Tada mes sužinosime visų šiandien mus melu ir baime bandančių valdyti žmonių pavardes. Šiuo metu visoms redakcijoms gerai žinomos bent dalies grupuotės dalyvių pavardės. Jos laisvos tas pavardes skelbti.
P.S. Dažnai užduodu sau klausimą – o koks yra prezidentės vaidmuo šiuose procesuose? R.Pakso istorijoje prezidentas tikrai nebuvo dalyvis. Prezidentas buvo auka. V.Adamkus, iš visko sprendžiant, buvo arba pasyvus stebėtojas, arba situacijoje nesusivokiantis nominalus šalies vadovas. Dėl D.Grybauskaitės vaidmens kol kas nesu visiškai tikras. Ji gali būti įkaite, spaudimo, pavyzdžiui, šantažo auka. Neatmestinas ir kitas - susitarimo tarp jos bei grupuotės variantas. Tačiau nėra požymių, kad ji kovotų prieš kliką ir, tuo pačiu, už valstybę bei demokratiją. Nors duodama priesaiką, ji įsipareigojo tai daryti.
