„Mano pensija maža – 130 eurų, gyventi sunku. Reikia ir butą apmokėti, ir pavalgyti. Už butą, kurio du kambariai, reikia mokėti daug – ir už apšildymą, už dujas, už šviesą, laiptinę – iš viso 300 eurų.
Mano sūnus išvažiavęs pas savo dukrą į Angliją, o anūkas Deividas gyvena su manimi. Jam padarė operaciją prieš kelis metus ir atėmė kojas. Gyvename penktame aukšte, nusileisti jam nėra kaip. Taip sunku gyventi.... Aš išeinu čia rinkti pinigėlių, nes ir valgyti reikia, visko reikia“,– pasakoja močiutė.
Jos vienintelis sūnus, kuriam darbai Lietuvoje nelabai sekėsi, išvyko į Angliją pas Adelės 22-ejų metų anūkę Laurą:
„Laura, kuri yra labai protinga, susirado ten vyresnį draugą, apsivedė, pagimdė mergytę, kuri kitą dieną mirė“, – kalba senutė.
Anūkai gyvena su močiute
Močiutė sako nežinanti, kaip sūnui sekasi Anglijoje – kartais jie susiskambina, bet apie piniginius sūnaus reikalus 30 metų audėjos darbą dirbusi Adelė sakė daug nežinanti.
„Mano sūnus tarnavo Murmanske (Rusija – red.) kariuomenėje, vėliau susilaukė trijų vaikelių – mano anūkėlių Deivido, Lauros ir Brigitos. Brigita eina į ketvirtą klasę, ji dainuoja ir šoka. Brigita, Deividas, jų mama ir aš gyvename viename dviejų kambarių bute. Mes valgome kartu, o gamina mano marti, Deivido ir Brigitos mama“ ,– pasakojo Adelė.
Močiutė sako, kad marti nedirba, nes prižiūri nevaikščiojantį Deividą ir ruošia Brigitą į mokyklą.
Pavojingas užsiėmimas
Adelė pasakoja, kad ramiai sėdėti ir rinkti pinigų neleidžia Vilniaus valdžia, nes tai čia yra nelegalu:
„Aš čia ateinu, truputį pasėdžiu, ir viskas. Stovėti negaliu, tai sėdžiu. Būna, kad atvažiuoja seniūnija ir baudas išrašo – 2 eurus baudos gavau. Sako, kad, jei neturiu ko valgyti, eičiau į Kauno gatvę. O kad man sunku paeiti, kaip aš ten nueisiu.... Siaučia ir siaučia seniūnija.
Aš kiek susirenku pinigėlių, tai už tai nusiperku valgyti. Ne viską galiu valgyti. Sykį viena moteriškė man davė saldainių, tai aš juos sučiulpiau, o vakare taip bloga buvo, vėmiau ir visą mėnesį blogai jaučiausi nuo tų saldainių. Čia pavojinga“, – kalba močiutė.
Atėmė pinigus
Adelė jau nebepamena, kada atėjo išmaldos prašyti pirmą kartą. Parenka ji pinigėlius valandą ar dvi. Surenka močiutė nedaug – sako, kartais ir niekas nieko neįmeta, kartais surenka kelis eurus.
„Būna gerų, protingų žmonių. Vienas studentas, kuris mokinosi kunigu, dažnai man duodavo pinigėlių, melsdavosi už mane. O kartą atėjo prie manęs aukšta moteris ir vyras. Aš su savimi turėjau tada 10 eurų, o manęs paprašė 50 centų. Pasakiau, kad neturiu. „Aš paieškosiu“, – pasakė ta moteris, ir atėmė mano pinigus. Turėjau krepšelį, kur buvo ir mano kambario raktai, viskas. Va, kokių žmonių yra.
Sykį prie namų prie manęs priėjo vidutinio amžiaus vyriškis, pasakęs „duokit, padėsiu nešti“, atėmė maišelį su maistu, pinigus ir dar per galvą davė“, – kalbėjo močiutė.
Niekas nedžiugina
Adelė pasakoja, kad vos prabudusią ją perveria kojos skausmas – močiutė vos paeina. Džiaugsmo, sako ji, gyvenime jos jau nėra.
„Ryte išgeriu kavos, tada pradeda šlyti kojos. Man tik mirti reikia, bet Dievulis neima. Niekas manęs nedžiugina. Mano broliai ir seserys jau mirė, jokio džiaugsmo nebėra. Buvome dešimt vaikų, o dabar liko tik vienas brolis ir dvi seserys. Vyresnė sesė senelių namuose, kita – Troškūnuose gyvena, o brolis – Alytuje. Dabar, kai paeiti nebegaliu, tai ir nebendraujam su jais. Tik gamtoje pasėdžiu ir pareinu namo“, – kalba močiutė.
Dievas atsiunčia pagalbą
Senutė sako, kad į Bažnyčią ji eina ir Dievu tiki. Šis, pasakoja Adelė, duoda jai viską, ko ji prašo. Klausiu močiutės, kodėl tad ji nesidžiaugia gyvenimu, jei Dievas duoda jai viską, ko paprašiusi:
„Tai ir džiaugiuosi. Kada aš tikrai neturiu, ko valgyti, paprašau Dievo, ir man atsiunčia žmones, kurie pamaitina ar pinigų duoda“, – pasakoja Adelė.
Močiutė sako, kad pas sūnų į Angliją nenorėtų važiuoti – sako, Lietuvoje gimė, čia nori ir mirti. Nors kartais, jeigu centukų žmonės neprimeta, nėra net už ką ir pavalgyti.
„Niekas šiais laikais išmaldos neduoda, žmonėms patiems reikia ir už butą, ir mokesčius sumokėti – kiekvienas žiūri savęs“, – sako močiutė.
Įmetusi pinigėlį į močiutės tuščią stiklinę atsisveikinu – ši man širdingai palinki sėkmės ir ramiai lieka sėdėti toliau.
