Iš parlamento tribūnos ir salės gilumos ne kartą girdėjosi grasinimai, griausmingos kalbos ar pagraudenimai, politikai salėje mojavo kelnėmis, demonstravo taikinius ir kalbėjo apie kalenančius kalašnikovus.
Šturmuoti šio Seimo slenkstį vienmandatėje apygardoje pasiryžo aštriais ir kartais prieštaringais pasisakymais garsėjanti žurnalistė Rūta Janutienė, jos kolega, ne vieną kartą savo jėgas rinkimuose nesėkmingai tikrinęs Kristupas Krivickas, smurtu ir mėginimais tapti prezidentu garsėjantis Kazimieras Juraitis ir prorusiškais pasisakymais garsėjantis radikalas Jurijus Subotinas. Visgi šie kandidatai neturėtų stebinti Lietuvos rinkėjų, kurie matę ir dar radikalesnių, garsiau kalbančių ir smurtą parlamente žadėjusių politikų.
Iš ubagų vado į Seimo kėdę
Vienas geriausiai prisimenamų radikalų, ilgai žibėjusių Lietuvos politikos padangėje yra Vytautas Šustauskas, kuris savo politinę karjerą pradėjo nepriklausomybės priešaušryje Lietuvos laisvės lygoje, o 1992 metais įkūrė Lietuvos laisvės sąjungą, kuriai vadovavo ir su kuria dalyvavo įvairiose triukšmingose akcijoje.
1997 metais jis organizavo triukšmingą „Ubagų žygį“, kurio metų „ubagai“ žygiavo prie Seimo protestuoti dėl nelygybės, o štai 1998 metais – „Ubagų balių“, kuris buvo atsakas į Vienos pokylį, surengtą sostinės rotušėje.
Triukšminga V. Šustausko veikla neliko nepastebėta rinkėjų, 2000 metais jis tapo Kauno meru, tiesa juo pabuvo tik pusmetį, nes 2000 metų pabaigoje buvo išrinktas Seimo nariu. Būdamas parlamentaru garsėjo savo audringomis reakcijomis, draugyste su kriminaliniais autoritetais ir raginimu imtis smurto Seime.
Tiesa, politiko laimė V. Šustauską lydėjo ne itin ilgai, pasibaigus 2000-2004 metų Seimo kadencijai didžiosios politikos varteliai V. Šustauskui užsivėrė ir niekada neatsidarė, buvusiam politikui teko eiti dirbti taksistu ir tik retsykiais apie save priminti mitinguose ar „Ubagų baliaus“ metinėse.
Nuo partijos vilties iki partijos gėdos
Šiuo metu suimtas ir galimai šnipinėjimu kaltinamas Algirdas Paleckis savo politinę karjerą pradėjo anksti, atrodė, kad jis gali pasiekti aukštumų. Jis buvo vadinamas socialdemokratų politine viltimi, bet gana greit pasuko radikalia kryptimi. Politikas 2004 metais tapo Seimo nariu, vadovavo socialdemokratų Vilniaus skyriui, o 2007 metais užkopė iki sostinės mero pavaduotojo posto, bet 2008 metais už prieštaringas kalbas ir veiksmus buvo išmestas iš socialdemokratų gretų.
Algirdas Paleckis (nuotr. Tv3.lt/Ruslano Kondratjevo)
Po pašalinimo iš partijos su būreliu bendražygių sukūrė naują politinį judėjimą „Frontas“. Su šia politine jėga ne kartą dalyvavo ir rėmė įvairius mitingus, dalyvavo 2008 m. Seimo rinkimuose, tačiau partija neperkopė minimalaus barjero ir į Seimą nepateko. 2009 metais išrinktas Socialistinio liaudies fronto vadovu, o nuo 2007 iki 2011 m. buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, miesto vicemeras.
Ne kartą prieštaringai pasisakė apie sausio 13-ąją, aiškino, kad tuomet „savi šaudė į savus“ už šiuos pasisakymus varstė teismų duris, garbino sovietinę praeitį, ragino atkurti sovietinę imperiją. 2016 metais vėl bandė prasibrauti į Seimą, bet jam nepavyko. 2018 metų pabaigoje sulaikytas įtariant šnipinėjus Rusijai.
Teisėja virtusi radikale
Neringa Venckienė į politiką pasuko 2012 metais įsisiūbavus Garliavos skandalui, kuriame ji pati, kartu su būriu palaikytojų, ir dalyvavo. Moteris ir jos pasekėjai garsėjo radikaliais, aštriais pasisakymais, vieša nepagarba teisėsaugos pareigūnams ir institucijoms.
2012 m. buvo išrinkta į Seimą pagal partijos „Drąsos kelias“ sąrašą. 2014 metais apkaltos tvarka pašalinta iš Seimo už priesaikos sulaužymą. 2013 metų pavasarį N. Venckienei buvo panaikinta teisinė neliečiamybė už teisėjų įžeidinėjimą ir trukdymą vykdyti teisingumą, po to moteris paspruko į JAV, kur 2018 metais buvo suimta, bet siekia išvengti ekstradicijos į Lietuvą, nori gauti prieglobsčio JAV.
Be šių garsių marginalų Seimo koridoriai matė jų ir daugiau: Petras Gražulis protestuodamas prieš seksualinių mažumų eitynes į parlamentą buvo atsinešęs keistai sukirptas kelnes, nekartą prieštaringai pasisakęs Kęstutis Pūkas – ginklą, o Zigmas Vaišvila net nebūdamas parlamento nariu jame praleidžia nemažai laiko ir garsėja radikaliais ir prieštaringais pasisakymais. Ne vieną aštrų pasisakymą ar išsišokimą prieš seksualines mažumas Seime yra surengęs ir buvęs parlamento narys Stanislovas Buškevičius, o muzikantas ir Antanas Nedzinskas ir aktorius Audrius Nakas vertė traukioti pečiais ne vieną rinkėją ar parlamento darbo stebėtoją.
Marginalai nestebina, kartais neša naudą
Politologė Lidija Šabajevaitė sako, kad radikalų politikoje galima pamatyti visose šalyse, esą tai – nieko nuostabaus. Bet štai klausimas, kodėl jie ten eina, kur kas įdomesnis. „Dalis jų mano, kad gali kažką padaryti. Tarkime Vytautas Šustauskas savo laiku organizavo „ubagų balius“. Tada, kai tai vyko Lietuvoje buvo didelė socialinė atskirtis, tiesa ji yra ir dabar. Elitinių politikų elgesys, baliai, kai tik menka parama nukrisdavo kitiems (sukėlė tokią reakciją aut. past.)“, – V. Šustauskas, pasak politologės, savo baliais atkreipė dėmesį į socialinės problemas.
O štai apie į politiką vis nesėkmingai prasprūsti bandančio Kristupo Krivicko politologė marginalu vadinti nenorėtų, esą jo organizuotos akcijos už šeimas yra svarbus dalykas, nes Vakarų civilizacija artėja prie savo kracho. „Yra toks dėsnis istorijoje, kad civilizacijos miršta. Vakarų civilizacijoje gimstamumas mažėja, o jei atsisakome šeimos... Todėl tokie žmonės, kaip K. Krivickas ar kiti atkreipia dėmesį į gana aktualias problemas ir nereikia sakyti, kad politikoje jie negalėtų nieko padaryti“, – sakė L. Šabajevaitė.
Anot jos, priežastis, kodėl, tarkime, V. Šustauskas gavo nemažai balsų, rodo ir rinkėjų pasirinkimą. „Rinkėjai buvo įpykę arba nusivylę politikoje esančiais žmonėmis ir ieškojo kraštutinumo. Tie žmonės (radikalai) atkreipia dėmesį ir problemas ir rinkėjai mano, kad toks žmogus gali kažką padaryti“, – visgi pavieniai politikai, pasak politologės, beveik niekada negali kažko padaryti. Anot jos, radikalai į valdžią ateina beveik visur, vienintelė sąlyga – demokratinė santvarka, nes tik ten juos rinkėjai gali išrinkti į valdžią. Tarkime JAV į prezidentą išsirinko žmogų, kurį galima būtų pavadinti vietiniu šustausku.
Daug žada – mažai padaro ir greit išnyksta
Politikos mokslų specialistė Ieva Petronytė sako, kad gyvename demokratinėje visuomenėje, todėl visi žmonės, kurie turi pasitikėjimo mandatą, turi ir teisę dalyvauti valstybės institucijose ir ten veikti. Radikalai politikoje yra išrinkti žmonių, todėl atspindi visuomenės nusistatymą arba protesto balsą.
„Tai indikatorius, kad visuomenėje ne viskas yra gerai, kad yra grupės, kurios nepatenkintos, nusivylę ir joms norisi radikalaus pokyčio“, – sakė politologė.
Anot jos, radikalai valdžioje ilgai neužsilaiko, nes patraukliausiai atrodo tada, kai yra už sistemos ribų. „Tapę sistemos dalimi dažniausiai nieko negali pakeisti, taip pat netenka drąsaus, išorinio kritiko balso. Be to, tampa mažiau patrauklus savo rinkėjams. Tai simptomiška, nes būti radikalu už parlamento ribų yra daug lengviau nei būnant viduje. Toks maištininkas viduje dažniausiai naudojasi senąją retorika ir kartu bando parodyti, kad neturi galimybių kažką pakeisti“, – sakė I. Petronytė.
Anot jos, atsidūrę institucijos viduje radikalai susiduria su problema, kad iš vienos puses išlaikydamas senąją retoriką jie save diskredituoja, nes būdami institucijos iš esmės negali pakeisti situacijos.
„Tai lemia tai, kad radikalo ėjime į parlamentą yra užprogramuotas trumpalaikiškumas ir nesėkmė“, – sakė politologė. Pasak I. Petronytės visuomenės nuotaikos labai gerai matėsi, kai į parlamentą pateko V. Šustauskas ar Neringa Venckienė, bet ilgalaikėje perspektyvoje tokie politikai turi du kelius: deradikalizuotis arba rinktis trumpą politiko kelią.
Radikalai veržiasi į valdžią dėl skirtingų priežasčių, vieni, matyt, galvoja, kad gali kažką pakeisti, kiti – nori ištransliuoti nepasitenkinimą ir pasiekti momentinį matomumą. Taip pat yra ir tokių, kurie turi pragmatiškų tikslų, siekia matomumo. „Kartais jiems gal ir nėra svarbu dalyvauti, daug svarbiau būti matomiems, gauti „kanalą“. O paskui tą įvaizdžio kūrimą panaudoti asmeniniams tikslams“, – sakė politologė.
