Gediminas Stanišauskas
Norite įsivaikinti Lietuvos vaiką iš „prekių“ katalogo? Prašom! Švedai jau siūlo pasirinkti lietuvių vaikus, tarsi gražuoles, siūlančias intymias paslaugas kokioje nors pornografijos svetainėje. Bet apie tai vėliau. O kol gerbiamas skaitytojas išsirinks tai, kokio vaiko jam reikia apsilankęs minėtame kataloge, pradėsiu iš kito galo.
Taigi, išties gyvename labai įdomiu laiku. Po 23 nepriklausomybės metų politinėje arenoje atsirado tam tikras stabilumas. Čia jau kurį laiką kas ketverius metus varžosi socialdemokratai su konservatoriais. Pirmiesiems sekasi geriau, nes antrieji dar nė karto nėra laimėję Seimo rinkimų dvi kadencijas iš eilės. Tikėtina, kad ir po poros metų socialdemokratai pakartos savo sėkmę ir antrą kartą šalį valdys dar 4 metus, kaip tai nutiko 2000-2008 m. Diplomatijos vardan pasakysiu, kad sėkmė negarantuota, bet iš tos dviejų partijų konkurencijos, švelniai tariant, vienaip ar kitaip nėra nieko gero. Šalis išsivažinėjo. Jau apie 500 tūkstančių Tautos atstovų lenkia nugaras airijose ir norvegijose. Kai kurie gal jau net ir nelenkia, o gyvena lyg ponai.
Skirtumas tik tas, kad ten jie nesusiduria su neteisingumu, su apgailėtinu darbdavio požiūriu ir panašiomis neekonominėmis problemomis, kurių, pripažinkime, Lietuvoje turime nors vežimu vežk. Jau nekalbu apie korupciją teisėsaugoje ir valstybės institucijose, apgailėtiną Generalinės prokuratūros darbą, kuri, panašu, dirba lyg pagal politinius užsakymus kurpdama bylas, o galiausiai negalintys įrodyti savo kaltinimų. Bet tai kita tema.
Įdomu tai, kad stebime, kaip politikoje keičiasi veidai tam tikruose postuose – Seime, Prezidentūroje, savivaldoje, bet iš tiesų juk niekas nepasikeitė. Žmonės iki šiol nepasitiki nei valdžia, nei teisėsauga. Ir kai dalis Tautos spjovė ir išvažiavo, kita dalis dar bando kažką pakeisti, nes viliasi, jog tai įmanoma. Pavyzdžiui, referendumo iniciatyva dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Ar prisimenate, kiek reikia surinkti parašų, kad toks referendumas būtų paskelbtas? Taip, atspėjote – 300 000.
Atrodytų, kad ši misija praktiškai neįmanoma, bet iniciatyvių piliečių pagalba, jie jau buvo surinkti ir Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateikti. Kas nutiko po to? Vėliau VRK vadovas Zenonas Vaigauskas pareiškė, jog yra neesminių netikslumų ir perdavė kelis tūkstančius lapų referendumo iniciatoriams patikslinti. Likus maždaug savaitei iki nustatyto termino pabaigos perduota dar per du tūkstančius parašų patikslinti. Sykiu referendumo iniciatoriai įspėti, jei bent vieno pasirašiusiojo truks iki 300 000, referendumas nebus skelbiamas.
Tiesą sakant, asmeninės pozicijos šiuo klausimu kaip ir neturiu, todėl tarp tų daugiau kaip 300 tūkst. parašų mano pavardės nėra. Ir vis dėlto taip, kaip elgiasi VRK, manau, nepateisinama jokiais motyvais. Jei Z.Vaigauskui liepta sužlugdyti piliečių iniciatyvą, tai tegul jis atsistoja ir apie tai pasako garsiai visai Lietuvai, o nesimaivo lyg nekalta mergelė. Juk aišku, kad anksčiau socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai yra pareiškę, jog nepritaria tokio referendumo iniciatyvai. Kad ir kaip iš referendumo iniciatorių dabar juoktųsi už pilvų susiėmę politikai ir kai kurie apžvalgininkai, vadindami šiuos piliečius marginalais, džiūgauti iš tikrųjų nėra dėl ko. 300 tūkst. parašų „marginalai“ surinko ir užuot leidus pilietiškoms iniciatyvoms toliau skleistis, jiems statomos dirbtinės kliūtys.
Drįstu pareikšti, jog šias kliūtis politikai stato patys sau, barstydami paskutinius pasitikėjimo trupinius. Viso to rezultatas, prognozuoju, dar didesnis piliečių nepasitenkinimas valdžia ir jos sprendimais. Dar daugiau iniciatyvų, kaip pakeisti ydingą požiūrį į žmogų, gyvenantį šioje valstybėje. Net neabejoju, kad kitą kartą šie pilietiški asmenys surinks ne 300 000, o 350 000 parašų. Tereikia dabartinės iniciatyvos rengėjams labiau išnaudoti propagandines priemones, save pozicionuojant kaip žmones, kurie surinko parašus referendumui, bet buvo neteisingai nustumti. Aišku, laiko jie dar turi parašams patikslinti, bet jau derėtų žvelgti ir į priekį, nes beveik pasiekta kritinė masė gyventojų, kurie nenori taikstytis su tuo, kas vyksta Lietuvoje. Ir čia nė kiek neperdedu. Kito referendumo iniciatyva galėtų būti dėl šeimos sampratos įtvirtinimo Konstitucijoje, kad šeima gali būti sudaryta tik tarp vyro ir moters. Jokių trijų ar šešių lyčių! Taip, kaip pavyko ją įtvirtinti Kroatijoje. Net neabejoju, kad po šio referendumo iniciatyvos kritinė masė viršys ribą ir persvers dabartinės nomenklatūros ir interesų grupuočių galimybes pagal savo įnorius valdyti valstybę. To labiausiai ir baiminasi politikai. Sušlubavusios paramos, kurios neliktų per Seimo ar savivaldos rinkimus...
Socialiniame tinkle „Facebook“ taip pat veikia ir gana gausi piliečių grupė „Neleiskime valdžiai grobti mūsų vaikų“. Nesu šios grupės nariu, bet ten jau per 10 tūkstančių internautų remia iniciatyvą, pasisakančią už tai, kad vaikai nebūtų atiminėjami taip, kaip tai daroma Norvegijoje ar kitose šalyse. Didelė remiančiųjų grupę dalis dalyvavo ir inicijuojant referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams.
Kai socialdemokratai Seime mėgina prastumti išties prieštaringai vertinamą įstatymą, neva apsaugantį vaiko interesus, kai Švedijoje privati kompanija skelbia nepilnamečių lietuvių vaikų veidus (pamėginkite juos paskelbti Lietuvoje!) ir siūlo juos pasirinkti tarsi iš prekių katalogo, kai su ta pačia Švedijos kompanija LR Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siūlo pratęsti bendradarbiavimą, natūraliai kyla klausimas, ko galų gale valdžia siekia. Tie žmonės, kurie kovoja su vadinamąja juvenaline justicija, tokių klausimų sau tikrai neužduoda, nes yra įsitikinę, kad taip elgtis valdžia negali. Ir aš jiems pritariu. Bet esminis dalykas, kuris džiugina, piliečių kantrybė trūko. Vien todėl manau, kad permainos ne už kalnų.
