Nušviesdama visą tikros ar tariamos pedofilijos bei Garliavos įvykių dramą, žiniasklaida neatliko savo darbo iki galo. Taip mano socialinių mokslų daktarė Audronė Nugaraitė. Gegužės 17-ąją sueina metai, kai iš globėjos Neringos Venckienės jėga buvo paimta mergaitė, kurios tėvas Drąsius Kedys garsiai kaltino kelis asmenis ją seksualiai išnaudojus. Kaip atrodė vadinamąjį pedofilijos skandalą atspindėjusi žiniasklaida?
Netikrino informacijos
Kaip pakomentuotumėte žiniasklaidos vaidmenį Garliavos istorijoje? Kas vyravo – objektyvumas, šališkumas, o galbūt, kaip neretai sakoma, kurstymas? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė A. Nugaraitės.
Žiniasklaida neatliko savo darbo. Visi konstatavo įvykius, priklausomai nuo interesų, ir neatliko savo profesionalios pareigos. Buvo prarasta labai gera proga atsiskleisti kokybiškai tiriamajai žurnalistikai. Niekas nepanoro lįsti giliau, analizuoti, tikrinti faktų.
Bet laidų, reportažų ir interpretacijų juk buvo į valias?
Tai tebuvo įvykių informacijos transformacija pasikalbant. Viskas buvo daroma tik aprašant įvykius ir remiantis šaltiniais, kurie yra viešojoje erdvėje, o viešieji ryšiai šiais laikais veikia efektyviai.
Nenoriu pasakyti, kad viskas buvo viešųjų ryšių darbas, bet žurnalistai tenkinosi viešais šaltiniais. Viskas gerai: tie šaltiniai gal ir geri, tačiau noro gilintis ir kalbėtis, netgi tikrinti informaciją nebuvo. Reikėjo ieškoti savo šaltinių, juos lyginti. Deja, žiniasklaida apžvelgė tą patį vaizdą, kuris buvo aptarinėjamas ir kituose lygmenyse.
Bandos jausmas
Yra ir tokia nuomonė, kad žiniasklaida pati sukūrė šį skandalą bei parazitavo juo, vaikydamasi reitingų. Ką jūs apie tai manote?
Iš dalies sutinku, nors tai yra šiek tiek kitas aspektas. Čia panašu kaip politikoje. Puikiai prisimename, kad ir iš Vladimiro Žirinovskio pavyzdžio, jog žmogaus, institucijos ar problemos iškėlimas yra susijęs su tuo, kiek žiniasklaida apie tai rašo. Čia irgi buvo tas atvejis – turėjome problemą ir visi norėjome ją aprašyti, tačiau nekėlėme sau klausimo, kodėl tai darome.
Sutinku, kad eskalavimas susijęs ir su žiniasklaida, bet viskas daroma dėl solidarumo, nors, tiesą sakant, nežinau, ar tai tinkamas žodis: visi rašo, rodo bei diskutuoja, tai ir aš rašau, nors nežinau kodėl.
Jei žiniasklaidos priemonė būtų patyrinėjusi ir įsigilinusi, būtų galėjusi nutarti, ar verta rašyti, ar ne. Juk ir temas galima bei reikia atsirinkti.
Lengviau, matyt, yra prisitaikyti prie visuomenės nuomonių ir skonių, prie jos pozicijos, kuri vyrauja tuo metu. Žiniasklaidos priemonė, kuri būtų drįsusi manyti, kad Garliavos tema yra nesvarbi, turbūt būtų sulaukusi piktos kritikos. Gaila, kad galimybė pasireikšti gerai tiriamajai žurnalistikai, aprašant šiuos įvykius, nebuvo išnaudota.
Bet lygiai taip pat aprašomos ir kitos temos. Jei dvi partijos paskelbia, kad jungsis, visa nacionalinė žiniasklaida klusniai guli po durimis ir laukia, kol iš posėdžio išėjęs politikas pasakys kelis sakinius, kuriuos kažkodėl visiems žūtbūt privaloma pacituoti? Tai – bandos jausmas?
Tikrai taip yra. Taip visiems primetama žinia, kuri nebūtinai yra svarbiausia, o gal ir visai nesvarbi. Vadovaujamasi labai keistu ir primityviu principu: jei visi rašo arba rodo, tai ir mums būtinai reikia.
Aš visada sakiau vieną dalyklą – ateis ruduo, reikia žiūrėti, kokia bus pagrindinė žinia? Tikrai ne biudžeto svarstymas. Geriausiu atveju tai gali būti susiję su kokiu prezidentiniu įvykiu, o gali būti ir apie tai, kaip kokia žymi moteris nusilaužė nagą. Skandalą galima eksploatuoti kad ir visą rudenį.
Lengviausias kelias
Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Kodėl visiems taip svarbu kalbėti ir rodyti tas pačias naujienas?
Todėl, kad norint atsirinkti naujienas reikia gilintis. Tam reikia laiko, energijos ir profesionalumo. Vienareikšmiškai atsakyti ir įvardyti priežastis – sunku. Galbūt savininkai dažnai nenori investuoti ir reikalauja tik kiekybės, o gal ir patiems žurnalistams lengviau būriu rašyti tai, kas lengvai prieinama.
Ar yra vilčių, kad ta padėtis keisis į gera? O gal išvis Lietuvoje visiems belieka, kaip mėgsta sakyti vadybininkai ir redaktoriai, „minti dviračius“ cituojant ir pasakojant tuos pačius dalykus?
Galima sakyti, kad visuomenės poreikiai tokie, jog rimtajai informacijai skiriama vis mažiau dėmesio. Vis dėlto manau, kad laimės žiniasklaida, sugebėsianti atrinkti tą informaciją, kuri tikrai svarbi ir kuria mes pasitikėsime.
Tikiu, kad prie to prieisime. Bėgioti būriu paskui tą patį asmenį, užrašyti ir paviešinti tą pačią informaciją nepakanka. O kartais nėra ir jokio reikalo.
****
Į google.com paieškos sistemą įvedus raktinį žodį „Venckienė“, pateikiama per 1,7 mln. rezultatų. Įvedus raktinį žodį „Kedys“ – 782 tūkst. rezultatų.
Palyginimui – įvedus užklausą „Grybauskaitė“, gauta per 4,1 mln. rezultatų.
Įvedus buvusios Seimo pirmininkės pavardę „Degutienė“ – 522 tūkst.. O Darbo partijos buvusio lyderio šaukinys „Uspaskichas“ – sulaukia vos 369 tūkst. rezultatų.
Arvydo Sabonio vardas nuo N. Venckienės google.com paieškos sistemoje atsilieka – per 1,6 mln. pasiūlymų. Įvedus raktinį žodį „Garliava“ pateikiami maždaug 1,3 mln. rezultatų, įvedus „Riešė“ (panašaus tipo gyvenvietė prie Vilniaus) – tik 257 tūkst. Žodžiai „pedofilija“ sulaukė 604 tūkst. rezultatų, o „žmogžudystė“ – 443 tūkst.
