Janina ŠAPARNIENĖ
Beveik tris dešimtmečius kraujo duodavęs sunkiai sergantis Garbės donoras Vaidotas Vinckūnas iš Guostagalio (Pakruojo raj.) gauna tik senatvės pensiją. Įstatymuose numatyta II laipsnio valstybės pensija garbės donorams, bet tokių Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tiesiog neliko. Sovietiniais metais suteikti Garbės donoro vardai nebepripažįstami.
Kelionės į ligonines
Pastaruosius metus Vaidotas Vinckūnas daug laiko praleidžia ligoninėse: jau patyrė kelias operacijas, daugybę sudėtingų procedūrų. Ne mažiau jų dar laukia.
Kraujo vėžiu sergančiam guostagaliečiui kompensuojama dalis vaistų, už kitus tenka primokėti.
„Vaistams, nuolatinėms kelionėms į ligonines neužtenka mano senatvės pensijos. Gerai, kad pinigais remia užsienyje dirbantys vaikai, o viena anūkė gyvena netoli. Ji savo mašina ir vežioja po ligonines – beveik kas savaitę į Šiaulius, po kelis kartus per metus į Vilnių ar Kauną... Samdytis mašinai nėra pinigų, o autobusais važiuoti – jėgų“, – sako V. Vinckūnas.
Vyrui kartais būna sunku nueiti net keliolika metrų.
Bendruomenės slaugytoja, gerai pažįstanti V. Vinckūną, patarė jam prašyti valstybinės pensijos: slaugytoja žinojo, kad ji skiriama donorams, daugiau kaip 40 kartų nemokamai davusiems kraujo.
Apie 400 litų siekianti valstybinė pensija guostagaliečiui būtų didelė finansinė paspirtis, besistengiant priešintis sunkiai ligai.
Pasijuto nereikalingas
V. Vinckūnas kraujo nemokamai yra davęs 42 kartus, turi tai patvirtinančius dokumentus. Garbės donoro vardas jam buvo suteiktas 1987-aisiais.
Ponas Vaidotas sakė skambinęs į kelias valstybines įstaigas ir tikėjęsis išsiaiškinti, kur kreiptis, kad jam būtų vėl pripažintas Garbės donoro vardas ir teisė pretenduoti į valstybinę pensiją.
„Vienur ilgai neklausę mano kalbų pasakė, kad jokia parama donorams nepriklauso. Kitas pašnekovas išklausė. Bet užteko pasakyti, kad man šešiasdešimt ketveri – gana jauno balso tonas pasikeitė. Mestelėjo, kad „anų laikų“ donorams valstybinės pensijos nepriklauso... Supratau, kad jam tesu tik nurašytas senis, su kuriuo nėra ko gaišti laiko“, – neslepia nuoskaudos V. Vinckūnas.
Nereikalingas pasijutęs donoras svarsto – ar „anais laikais“ kraujas buvo kitoks, nei dabar? Ar donorai ne Lietuvos žmonių (gal net tų pačių atsainiai šnekėjusių valdininkų tėvų ar kitų giminaičių) gyvybes gelbėdavo? Kodėl „anų laikų“ profesorių vardai Nepriklausomoje Lietuvoje pripažįstami, o garbės donorams skirtieji – tiesiog nurašyti? Juk Garbės donoro vardą suteikdavo visame pasaulyje veikiančios nepolitinės humanitarinės Raudonojo Kryžiaus organizacijos Lietuvos skyrius.
Donoru tapti paskatino netektis
Tapti donoru V. Vinckūną paskatino skaudi netektis – 1971-aisiais nuo kraujo vėžio mirė žmona Aldona. Dvidešimt dvejų našlys liko su dešimties mėnesių dukrele ant rankų.
„Tada nutariau – Aldutei niekas negalėjo padėti, užtat aš kitiems padėsiu savo krauju. Mano pirmos grupės kraujas anuomet būdavo laikomas tinkamu perpilti visiems ligoniams“, – kalbėjo V. Vinckūnas.
V. Vinckūnas vedė antrą kartą. Jo sutuoktinė Stanislava – taip pat donorė, kraujo davusi keliolika kartų.
Šeimoje nė neiškildavo klausimų, ar verta kraują duoti nemokamai – tai atrodė savaime suprantama. Ir taip buvo iki 1989-ųjų, kuomet pradėta mokėti už duodamą kraują.
„Į Linkuvą, donorų dieną, atvažiavo kraujo centro gydytojai. Tuomet ruošėmės kraują duoti aš, mano sūnus, dar vienas giminaitis. Gydytojas man pasakoja, kiek bus sumokėta už kraują... Labai įsižeidžiau: aš kraujo neparduodu – duodu, kad daktarai žmones juo gelbėtų! O man pinigus kiša!" – V. Vinckūnas iki šiol karščiuojasi, prisimindamas dieną, tarsi nubraukusią jo gyvenimo nuostatas.
Guostagalietis sakė tuokart su gydytoju aštriai susikivirčijęs: nemokamai kraujo iš jo neėmę, o duoti už pinigus jis kategoriškai nesutikęs. Taip ir pasitraukęs iš donorų.
„Dabar tenka girdėti – trūksta kraujo. Kaip netrūks, jeigu jis tik preke padarytas, jei tik šia diena gyvenama! Iki tol donorystė pirmiausiai būdavo žmonių pagalba vieni kitiems: šiandien aš duodu kraują kažkam, rytoj gal mano susirgusiems artimiesiems kitas donoras padės. Ir kraujo netrūkdavo“... – lygina V. Vinckūnas.
Prabilo pirmasis
„Aš Lietuvos žmonėms padėjau beveik trisdešimt metų. O ar man susirgusiam Lietuva padės?" – klausia V. Vinckūnas.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos pirmininkas Konstantinas Dobrovolskis „Šiaulių kraštui“ sakė, jog per visus Nepriklausomybės metus nebuvo iškilęs klausimas dėl anksčiau suteiktų Garbės donoro vardų pripažinimo. V. Vinckūnas apie tai prabilo pirmasis.
„Garbės donorų nuopelnai Lietuvos visuomenei – neabejotini. Rinksime dokumentus ir kreipsimės į valstybines institucijas, prašydami šiuos vardus pripažinti“, – sakė K. Dobrovolskis.
