Darbo partija nusilenkė šimtui savo garbingiausiųjų, tarp jų – ir ne po vieną kartą už nusikaltimus prieš teismą stoję asmenys. Spalio pabaigoje iš Šiauliuose vykusio 10-metį minėjusios Darbo partijos suvažiavimo panevėžietis, bendrovės „Jumenta“ direktorius 68-erių Zenonas Lipnevičius grįžo ypač pagerbtas. Jam įteiktas paauksuotas partijos garbės nario ženklas.
Z. Lipnevičių išrinkti į garbingiausiųjų plejadą nepasirodė kliūtimi jo praeities klaidos. Pripažintas vienu iš šimto garbingiausių „darbiečių“ panevėžietis – du kartus teistas: sovietmečiu net šešerius metus kalėti ir jau Nepriklausomybės laikais už savo įmonės apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Toks pasirinkimas neturėtų stebinti: teismo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo ir juodosios buhalterijos Viktoras Uspaskichas išrinktas Darbo partijos garbės pirmininku.
Aukščiausia vertybė – ištikimybė partijai
Pirmą kartą įsteigtais ženklais partija įvertino buvusius lyderius, pirmininkų pavaduotojus, skyrių pirmininkus ir ištikimiausius savo narius.
Z. Lipnevičių apdovanoti garbės nario ženkleliu pasiūlęs partijos Panevėžio skyrius jį pasirinko iš šešių kandidatų. Rinkimuose Z. Lipnevičiui pavyko nurungti „Sodros“ Panevėžio skyriaus teisininkę Galiną Kuzmienę, J. Miltinio gimnazijos direktoriaus pavaduotoją Virginijų Viržintą, Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių, buvusį kriminalistą Alfonsą Petrauską ir netgi patį skyriaus pirmininką, Seimo narį Petrą Narkevičių.
Už Z. Lipnevičių savo balsus atidavė 11-a skyriaus tarybos narių, antras likęs kandidatas tegavo tris. Renkant garbingiausią skyriaus narį buvo svarbi jo veikla, bet dar svarbiau – ištikimybė Darbo partijai.
„Viena iš partijos iškeltų sąlygų garbės nario ženklui gauti – būti partijoje nuo pat jos įkūrimo. O tokių nėra daug“, – „Sekundei“ aiškino P. Narkevičius.
Jis pats pas „darbiečius“ atėjo prieš aštuonerius metus, Z. Lipnevičius į partijos gretas įsiliejo nuo pat jos įsikūrimo – 2003-iaisiais.
Skyriaus pirmininkas prasitaria, kad Z. Lipnevičių siūlydamas aukščiausiam partijos apdovanojimui turėjęs abejonių dėl jo praeities. Vis dėlto P. Narkevičių nuramino, kad juodų dėmių turi ir kitos partijos.
„Galvojau ta tema, bet ar turėjo teisę socialdemokratas Povilas Vadopolas būti Panevėžio meru, nors jo teistumas dar ilgesnis nei Z. Lipnevičiaus? Nesu kriminalistas, vertinu žmogų tokį, kokį matau dabar – jis aktyvus partijos narys, daug gero padaręs Panevėžiui, o savo bausmę jau atlikęs“, – kliūčių teistam partiečiui užkabinti garbės ženklą nemato P. Narkevičius.
Plėšimų sąrašas ilgas
Z. Lipnevičius neslepia, kad už jo nugaros – juodi šešėliai. Į Seimą, į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą kandidatavęs, bet nesulaukęs tokio rinkėjų pasitikėjimo, kad padarytų politinę karjerą, panevėžietis savo, kaip kandidato, anketose nurodęs abi savo biografijos juodžiausias dėmes – 1984 m. nuteistas 6 m., o 2005 m. teismo jam buvo paskirta sumokėti 10 MGL (1250 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių asmenų fondą.
Tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute 1970-aisiais įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę Z. Lipnevičius jau po keliolikos metų atsidūrė teisėsaugos akiratyje.
1984-aisiais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Z. Lipnevičių ir dar du panevėžiečius pripažino kaltais dėl stambaus masto vagysčių. Pareigūnai išsiaiškino, kad per 13-a parų nusikaltėliai sugebėjo apiplėšti keturias įstaigas skirtingose vietovėse.
Trys draugai laužtuvu išlaužę sieną buvo įsibrovę į Biržų rajono Vabalninko vartotojų kooperatyvo kaimo parduotuvę. Vagišiai turėjo kaip reikiant pasisotinti – jie pagrobė saldainių, šokolado, alkoholinių gėrimų, maisto prekių.
Kitas žygis buvo į Panevėžio mėsos kombinato atsarginių dalių sandėlį Įstros kaime. Iš jo buvo pavogtos įvairios automobilių dalys, padangos, netgi skalbimo milteliai.
Vėliau jie prasisuko Ramygalos ligoninės elektriko ir staliaus dirbtuvėse. Iš ten ištempė obliavimo stakles. Ramygaloje ilgapirščių dėmesį patraukė ir konditerijos cechas. Per naktį iš jo vagys ištempė po kelias dešimtis kilogramų grietinės, sviesto, kondensuoto pieno, kompoto, razinų, dar pasičiupo keletą kilogramų šokolado ir karamelinių saldainių.
Tačiau saldus gyvenimas netruko apkarsti. Z. Lipnevičiui spąstais tapo už kelis tūkstančius rublių nupirkti vogti talonai net 14-ai tonų kuro įsigyti. Savame krašte juos realizuoti pasirodė esą sudėtinga, todėl apsukrus žmogus sumanė talonus parduoti Rygoje. Taip verslininkauti bandęs panevėžietis Latvijos sostinėje ir įkliuvo tuomečiams milicininkams.
Nors Z. Lipnevičius teismo buvo pasiųstas į kalėjimą šešeriems metams, tačiau kalinio duoną valgė gerokai trumpiau – į laisvę išleistas jau po pusantrų metų.
Antrą kartą prieš teismą panevėžiečiui teko stoti Nepriklausomybės metais jau kaip įmonės „Jumenta“ vadovui.
Z. Lipnevičius ir bendrovės vyriausioji buhalterė buvo teisiami dėl įmonės apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Byla abiem buvo nutraukta, nes Z. Lipnevičius atlygino žalą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Verslininkas ir politikas atsipirko teismo pritaikyta baudžiamojo poveikio priemone – į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėjo paskirtąją 1,2 tūkst. Lt įmoką.
Dėl įvaizdžio pardavė aludę
Darbo partijos garbės nariu tituluotam Z. Lipnevičiui klausimai apie praeitį kelia pasipiktinimą.
„Padariau, ką padariau, buvau nuteistas ir atlikau bausmę, bet sisteminiai žurnalistai pamiršti negali“, – pareiškė politikas.
Kaip tikino „darbietis“, antrą kartą prieš teismą jam teko stoti, nors nebuvo prasikaltęs, bet neturėjo laiko tą įrodyti teisėjui.
„Mano darbuotoja padarė trūkumų, kad nereikėtų bylinėtis, sumokėjau kiek reikėjo. Man reikėjo dirbti, neturėjau laiko po teismus vaikščioti“, – aiškino Z. Lipnevičius.
Verslininkas prieš keletą metų buvo užsitraukęs panevėžiečių rūstybę dėl alaus baro. Gretimų daugiabučių gyventojai, neapsikentę girtuoklių keliamo triukšmo, teršiamų laiptinių, politiką dėjo į šuns dienas ir mynė Savivaldybės slenksčius reikalaudami sutrumpinti per visą naktį veikiančio baro darbo laiką.
Vėliau Z. Lipnevičius barą pardavė. Nors vietos gyventojai pripažįsta pro jį vengiantys praeiti ir dabar, tačiau guodžiasi bent tuo, kad aludė dirba nebe ištisą parą.
Verslininkas neslepia barą pardavęs dėl politinių išskaičiavimų.
„Kavinės atsisakiau, nes mačiau, kad Darbo partija puolama ir žlugdoma. Pardaviau, kad neprikaišiotų, jog dar tautą girdau“, – „Sekundei“ teigė Z. Lipnevičius.
Panevėžyje stato skulptūras
Verslininko biografija – labai prieštaringa. Jaunystėje su ilgapirščiais susidėjęs Z. Lipnevičius, atkūrus Nepriklausomybę, tapo itin aktyvus meno projektų rėmėjas.
Jo iniciatyva Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios skvere iškilo skulptoriaus Juozo Lebednyko skulptūra – Marija su Kristumi ant rankų. Z. Lipnevičius pasakoja su dviem draugais jai susidėję po 6000 rublių.
„Visi tada dar tarybų valdžios bijojo, mieste neleido statyti, o aš susitariau su Robertu Pukeniu (tuomečiu bažnyčios klebonu – aut. past) ir pastatėm šventoriuje. Tie, kas dabar aktyvistais dedasi, tada į krūmus lėkė“, – įsitikinęs Z. Lipnevičius.
Jo dėka 2011-ųjų rugsėjį Panevėžyje, Ukmergės g., iškilo prieštaringai įvertinta skulptūra, vaizduojanti triakį elgetą, keliaujantį per pasaulį su maišu, iš kurio kyšo nelabojo kanopos ir uodega. Ant peties tupi papūga, bet labiausiai praeivių akis patraukia į mazgą surištas keliautojo penis. Taip originaliai Panevėžyje gyvenusio ir pernai mirusio dailininko, tautodailininko Stasio Petrausko atminimą įamžino skulptorius Rimas Idzelis, o jo idėją įgyvendinti padėjo S. Petrausko labdaros fondo steigėju tapęs Z. Lipnevičius.
Anot „darbiečio“, jo gerų darbų sąraše – ir prieš Naujuosius metus su lauktuvėmis apsilankymas A. Bandzos vaikų globos namuose.
„Nesureikšminu tų dalykų – iš vidaus man jų reikia“, – tikino politikas.
Partijos garbės suvokimas atrodo amoraliai
Lauras Bielinis
Politologas
Apdovanojimai, dalijami teistiems asmenims, yra tam tikras ženklas rinkėjams, ir jie turi jį teisingai perskaityti. Tas ženklas reiškia, kad šiai partijai visiškai nesvarbu žmogaus, dalyvaujančio jos veikloje, moraliniai aspektai, praeitis. Svarbu, kad šiandien būtų ištikimas partijai. Toks kriterijus iš tikrųjų yra labai formalus ir tam tikra prasme jam galima suteikti amoralumo aspektą.
Darbo partija natūraliai pritrauks tam tikrą rinkėjų skaičių, nes ji yra populistiškai veikianti politinė jėga, labai lengvai žadanti aukso kalnus ir pieno upes. Todėl naivūs, neskrupulingi politikoje rinkėjai visai lengvai gali užkibti ant tokio partijos metamo kabliuko, blizgučių ir ledų porcijų. Mes vis tiek turėsime šios partijos atstovų ir savivaldoje, ir, ko gero, Europos Parlamente. Bet tai nesuteiks garbės nei pačiai Lietuvai, nei jos piliečiams.
Kiekvienoje partijoje, taip pat ir Darbo, galima atrasti ir kvalifikuotų, profesionalių žmonių. Bet kaip šaukštas deguto ir statinę medaus sugadina, taip ir šioje partijoje išaukštinami žmonės, buvę nusikaltėliai, nuskandins ir tuos, kurie gali veikti profesionaliai, pozityviai. Ir dabartiniame Seime galime atrasti keletą Darbo partijos atstovų, kurie puikiausiai gali atstovauti Lietuvai, bet jie, atsidūrę tokios partijos komandoje, vis tiek turės blogą įvaizdį.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
