Italijos ekspertų teigimu, šalyje situacija kitokia nei Lietuvoje, – nors joje tikrų sengirių taip pat praktiškai nėra, miškų šalyje kertama labai mažai, o mediena yra importuojama iš kitų valstybių.
Lietuvoje tikrų sengirių praktiškai nėra
„Sengirės fondo“ vadovė Rimantė Paulauskaitė-Digaitienė, visų pirma, pažymi, kad Lietuvoje terminas „sengirė“ kol kas nėra formaliai apibrėžtas. Vis dėlto apibrėžimas jau yra parengtas naujam Miškų įstatymo projektui, kuris dar nėra priimtas.
„Sengirė – įvairiaamžis vietinių medžių rūšių miškas, kurio dauguma medžių pasiekę gamtinę brandą ir susiformavę natūraliai, paprastai vėlyvojo vystymosi etapais vieno tipo pirmykščiame miške. Buvusios žmogaus veiklos požymiai gali būti matomi, tačiau jie pamažu nyksta arba nėra pernelyg reikšmingi, kad sutrikdytų natūralius procesus“, – apibūdinimą pateikia R. Paulauskaitė-Digaitienė.
Savo ruožtu botanikas, gamtininkas Mindaugas Lapelė Eltai pabrėžia, kad tikrų sengirių, labai senų miškų, Lietuvoje praktiškai nėra. Vis dėlto, anot jo, turime miškų su pirmykščiams miškams būdingais elementais.
„Tokius miškus fondas perka ir suteikia galimybę jiems tapti sengirėmis. Stengiamės mažas mūsų miškų dalis ateityje jomis paversti. Toks mūsų tikslas“, – pažymi M. Lapelė.
„Sengirės fondo“ duomenimis, rezervatai yra vienintelės teritorijos Lietuvoje, kurių miškai turi galimybę tapti tikromis sengirėmis. Jie sudaro 1,225 proc. Lietuvos miškų teritorijos.
M. Lapelė taip pat pažymi, kad rezervatai savaime nėra laikomi sengirėmis.
„Lietuvos rezervatuose augančių medynų vidutinis amžius siekia viso labo apie 70–80 metų. Kad taptų sengirėmis, jiems dar augti ir augti. Vis dėlto rezervatų miškai ateityje turi galimybę jomis tapti. Be to, rezervatuose jau dabar įmanoma rasti medynų fragmentų, kurių amžiaus vidurkis – 200 metų. Jie sudaro 0,0009 proc. viso Lietuvos ploto“, – pažymi jis.
„Turime sengirių trupinukų, skeveldrėlių. Apskritai Europoje laukinės gamtos praktiškai neliko, išskyrus kalnus, pelkes ir Šiaurę“, – apibendrina ELTA pašnekovas.
Vis dėlto, anot M. Lapelės, pagal Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategiją, priimtą 2020 m., siekiama, kad iki 2030 m. saugomos teritorijos sudarytų ne mažiau nei 30 proc. visos ES teritorijos.
„Trečdalis saugomų teritorijų, t. y. 10 proc. turėtų būti saugomos griežtai. Dalis jų galėtų tapti ir sengirėmis“, - sako jis.
Pavojų miškams kelia polinkis į tvarkingumą ir elgimasis su jais kaip su javų lauku
Didelį pavojų miškams, anot M. Lapelės, kelia tradicinis visuomenės požiūris, kad miškas turi būti sutvarkytas.
„Įsitikinimas, kad miškas turi būti sutvarkytas, yra užkoduotas mūsų genetiniame kode, tautos sąmonėje. Ne tik miškininkams, bet ir nemažai daliai visuomenės atrodo, kad jeigu miške yra išvirtusių medžių, tai yra netvarka. Manoma, kad miškas turi būti tvarkingas kaip ir kiemas, nes priešingu atveju, jei jo nesutvarkai, esi prastas šeimininkas. Dėl to dalis žmonių mano, kad sengirės yra šabakštynai, bruzgynai, miško gadinimas“, – teigia gamtininkas.
„Tadas Ivanauskas kažkada sakė – išsaugoti per pažinimą. Tai, ko nepažįsti, to ir nemyli. Jeigu koks vabalas lervos stadijoje tris metus gyvena ąžuolo puvėsyje, vėliau išlenda pasipuikuoti kelioms savaitėms ir vėl numiršta, tai visuomenė jo nemato, o to, ko nemato, nesupranta ir galvoja, kad tas vabalas niekam nereikalingas“, – priduria jis.
Kita problema, anot ELTA pašnekovo, kad tradicinis miškininkystės modelis ne visuomet atitinka pasikeitusią mūsų gamtos situaciją – klimato kaitos tendencijas ir spartų biologinės įvairovės nykimą.
„Ištisos miškininkų kastos – senelis, sūnus, anūkas – užsiima miškininkyste. Elgiamasi taip, lyg miškas yra javų laukas – užauginai, nukirtai, pasodinai kitus medžius. Laikomasi nuomonės, kad miškas nuolat atsikuria, atsinaujina, tad nieko tokio jį iškirsti ir iš naujo atsodinti“, – priduria M. Lapelė.
Verslo apetitas medienai sunkiai sustabdomas
Gamtininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje 80 proc. miškų yra ūkiniai, vadinasi, jų pagrindinė paskirtis – nepertraukiamai teikti medieną.
„Tai nėra gerai. Džiaugiamės pelnu iš dar kelių milijonų taburečių, parduotų Vakarų Europai, o paskui investuojame į miškų atkūrimą iš savo biudžeto. Visuomet yra saiko klausimas“, – svarsto jis.
„Labai suprantu verslą, jis turi dirbti ir užsidirbti, bet tai yra dalykas, kuris sunkiai sustabdomas – kalbu apie verslo apetitą“, – priduria botanikas.
Be to, anot M. Lapelės, didžiausia Lietuvos problema yra ta, kad Aplinkos ministerija turi ir prižiūrėti, saugoti miškus, ir užtikrinti, kad jos žinioje esanti Valstybinių miškų urėdija iš jų uždirbtų pelną.
„Taip sukuriama dviprasmybių, – tu turi ir uždirbti pinigus, ir saugoti. Tai yra daugelio Lietuvos gamtosaugos problemų šaknys. Žemės ūkio ir miškų ministerija bei Aplinkos ministerija galėtų veikti atskirai“, – sako jis.
Keičiasi visuomenės požiūris
Gamtininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad jeigu „Sengirės fondas“ būtų atsiradęs ne prieš 5 metus, o prieš 10 ar 15, tai jis veikiausiai būtų „nugesęs“ po kelerių metų.
„Pataikėme ant tos bangos, kai keičiasi žmonių požiūris, didėja visuomenės susirūpinimas aplinka, supratimas, kad miškas yra vertybė savaime. Daugėja palaikytojų“, – sako jis.
„Pirmais metais galvojome, kaip mums sukrapštyti pinigėlių. Dabar suprantame, kad didžiausią poveikį daro švietimas, viešinimas, nes pinigų kaip ir yra, problema yra surasti ir nupirkti tinkamus sklypus“, – priduria gamtininkas.
Jis taip pat pažymi, kad „Sengirės fondas“ miškų ieško pagal tam tikrus kriterijus, kurių yra apie 40.
„Aišku, jeigu miškus dovanoja, tada kartelė yra truputį žemesnė. Vis dėlto jeigu patys renkamės, žiūrime, kad miškas turėtų perspektyvą tapti sengire, kad būtų greta kito mūsų sklypo, kreipiame dėmesį į gamtines vertybes“, – įvardija ELTA pašnekovas.
M. Lapelė pažymi ir tai, kad vienas iš pagrindinių „Sengirės fondo“ tikslų – kurti senųjų Lietuvos miškų išsaugojimo precedentą.
„200–300 ha situacijos kardinaliai nepakeičia, bet visuomenėje yra pasėjama mintis, kad tam tikrą miško kamputį savo valdose žmonės gali išsaugoti savanoriškai. „Sengirės fondo“ svarbiausias tikslas – ne tiek didinti supirktų sklypų plotą, nes žiūrint visų Lietuvos miškų mastu, tai yra maži kiekiai, bet kurti precedentą“, – teigia jis.
Akcentuoja sengirių svarbą
M. Lapelė taip pat pabrėžia, kad sengirės yra retų, nykstančių rūšių prieglobstis.
„Vienas iš pagrindinių senų miškų požymių – senos negyvos medienos gausa, taip pat neartas, nesodintas dirvožemis, tai pat gausa visokių grybų, kurių mes nė nepažįstame“, – teigia jis.
„Ilgą laiką akcentuodavome medžius, paukščius, tačiau pradedame atrasti, kokie svarbūs yra grybai, kokia svarbi įvairovė slypi ne tik negyvoje medienoje, bet ir po žeme. Ją, kirsdami mišką ir paskui išardami, sunaikiname. Sengirės nėra tik tai, kiek šakos siekia į viršų, bet ir tai, kiek jų šaknys siekia į gelmę. Tas supratimas, kad įvairovė yra ne tik ant paviršiaus, bet ir po mumis, kad senieji miškai nėra tik vilko priebėga ar erelio lizdas, o pasaulį tvarko tie mažiukai – uodai, kirmėlės, grybai, mikroorganizmai, – po truputį atsiranda. Mes jį skatiname“, – priduria ELTA pašnekovas.
Jis taip pat pabrėžia, kad sengirės sudaro galimybę išlikti išskirtinėms rūšims, kurioms reikia stabilios aplinkos, šviesos, tam tikro hidrologinio režimo ir kitų sąlygų.
„Per tas rūšis galima atskleisti gamtos ryšius, geriau suprasti pasaulį. Sengirė nėra biologinės įvairovės pagal rūšių skaičių lobių skrynia, bet tai yra išskirtinių rūšių vieta tada, kai visas pasaulis eina į unifikaciją“, – įžvalgomis dalijasi jis.
„Tie trupinukai, kuriuos išperka „Sengirės fondas“ yra kaip Nojaus arka retoms, išskirtinėms rūšims. Kol mes susiprasime ir pradėsime tvarkytis kitaip, tos rūšys ten galės įsikurti“, – apibendrina gamtininkas.
„Sengirės fondo“ duomenimis, dėl masinių kirtimų, daugelis rūšių, kurioms yra būtinos pastovios, lėtai kintančios sąlygos, sutinkamos tik sengirėse, sparčiai nyksta. Lietuvoje net 80 proc. saugomų miško vabzdžių rūšių išlikimui didžiausią grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas, gręsiąs ir daugeliui ją skaidančių grybų rūšių. Nuo šių priklauso kitos miško ekosistemos grandys, įgalinančios neperstojamos gyvybės grandinę, suteikiančią viena kitai maistą bei namus.
Italijos mokslininkas: šalyje miškų beveik nekertame
Savo ruožtu Italijos aplinkosaugos žurnalistė Marta Abba, dalyvaujanti tarptautiniame žiniasklaidos projekte „Pulsas“, pabrėžia, kad senieji šalies bukų miškai yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, todėl yra griežtai saugomi nuo ūkinės ar bet kokios neteisėtos veiklos.
Be to, Milano-Bicocca universiteto mokslininkas, biologinės įvairovės ekspertas Rodolfo Gentili interviu žurnalistei pažymi, kad dauguma Italijoje esančių bukų miškų yra saugomose teritorijose, tad yra užtikrinama tinkama jų apsauga.
„Šie miškai buvo identifikuoti, pripažinti mokslo bendruomenės, gerai aprašyti, ištirti, taigi ir saugomi institucijų. Įprastai jie yra sunkiai prieinamose, nelabai ūkinei veiklai tinkamose vietose, todėl, sakyčiau, kad jie yra labiau saugomi ir dėl savo lokacijos“, – paaiškina jis.
Mokslininkas atkreipia dėmesį ir į tai, kad senieji miškai – tai unikalus biologinės įvairovės prieglobstis, jie yra laisvi nuo žmogaus įsikišimo.
„Šie miškai mums leidžia iš tikrųjų suprasti, kokios yra natūralios sąlygos ir kokią vertę ekosistemoms jie sukuria“, – teigia R. Gentili.
Savo ruožtu Turino universiteto Žemės ūkio, miškininkystės ir maisto mokslų katedros mokslininkas Renzo Motta patikina, kad Italija apskritai yra šalis, kuri beveik nekerta savo miškų ir daugiausia importuoja medieną iš užsienio.
„Istoriškai miškai buvo labai intensyviai naudojami nuo etruskų laikų, tačiau per pastaruosius 100–150 metų „spaudimas“ miškams sumažėjo ir šiuo metu jie ūkinei veiklai yra naudojami labai mažai, o mediena importuojama iš užsienio šalių“, – priduria jis.
Priešingai Lietuvoje, anot mokslininko, anksčiau miškai buvo naudojami mažiau, o pastaraisiais dešimtmečiais – labai intensyviai, daugiausia dėl ekonominių priežasčių – medienos gavybos.
„Italijoje kur kas lengviau rasti miškų, kurie nebuvo naudojami pastaruosius 100 metų, nei Lietuvoje“, – apibendrina jis.
Italijoje kaip ir Lietuvoje, tikrų sengirių taip pat nėra
R. Motta taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad griežtuoju požiūriu Italijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra tikrų sengirių, nes jose dar nespėjo susiformuoti tokiems miškams būdingos savybės.
„Iki XX a. šeštojo dešimtmečio miškus intensyviai naudojome, vėliau nustojome tai daryti. Vis dėlto teoriškai reikia 200–400 metų, kad išsivystytų senam miškui būdingos savybės“, – paaiškina jis.
„Sasso Fratino yra garsiausias Italijos bukų miškas, esantis pirmajame 1959 m. šalyje įsteigtame rezervate, kuriame nevykdoma jokia ūkinė veikla nuo 1934 m. Apskritai turime bukų miškų, kuriems gali būti 300, 400 metų, tačiau jie ūkinei veiklai nėra naudojami vos 100–150 metų“, – priduria mokslininkas.
ELTA primena, kad už gyventojų paaukotus pinigus „Sengirės fondas“ Raseinių rajone išpirko daugiau nei šimtmetį skaičiuojantį ąžuolyną, kuris nuo šiol bus apsaugotas nuo kirtimų ir žmogaus veiklos.
Netoli Kaulakių gyvenvietės augantis ąžuolynas buvo išpirktas už beveik 29 389 eurus. Šios lėšos surinktos akcijos „Keisk tarą į šlamančius“, kurios metu VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) šalies gyventojams sudarė galimybę už užstato pakuotes atgaunamus pinigus per taromatus aukoti „Sengirės fondui“.
Turinys parengtas naujienų agentūros ELTA, dalyvaujančios Europos iniciatyvoje PULSAS, kuria yra palaikomas tarptautinis žurnalistų bendradarbiavimas. Prie straipsnio prisidėjo Italijos žurnalistė Marta Abba.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
