„Turiu pasakyti, kad po vasario 24 dienos ambicijos lygmuo, kaip padėti Baltijos šalims arba visam rytiniam flangui, buvo kur kas didesnis nei yra dabar. Tada per kelias savaites mes gavome klausimų iš Briuselio, iš NATO būstinės, kaip jūs įsivaizduojate, ko reikia. Mes pateikėme sąrašą. Mes norime nuolatinių pajėgų buvimo, mažiausiai brigados dydžio. Mes norime oro gynybos, tikros oro gynybos, kuri padėtų mums apsiginti, pagal tuos scenarijus, kuriuos regime Ukrainoje. Mes norėtume pamatysi eFP, mes esame pasirengę priimti daugiau karių atakos atveju. Pirmą mėnesį viskas buvo taip: priimta, priimta, priimta, jokių problemų. Bet laikui einant per tris mėnesius debatai pasikeitė. Dabar ambicija yra kur kas žemesnė“, – teigė G. Landsbergis, NATO Parlamentinės Asamblėjos Politikos komitete atsakydamas į Belgijos parlamentaro Theo Francken klausimą.
„Aš negaliu pasakyti, kodėl taip nutiko, nes pavojus yra, Rusija įrodė, kad ji yra neįtikėtinai pavojinga ir agresyvi kaimynė. Ukrainiečiai tuo neabejoja, mes tuo neabejojame, nemanau, kad abejotų latviai, estai ar lenkai, bet kažkodėl mūsų vakarų sąjungininkai į pietinę pusę galvoja, kad galbūt tai nebelabai pavojinga. Bet yra. Mes tai jaučiame labai arti“, – pabrėžė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Kalbėdamas komitete G. Landsbergis akcentavo klausimus, į kuriuos Vakarų sąjungininkai dar neturi atsakymo. Daugelis šių klausimų atrodo kaip šaltas dušas optimistams, kurie galėtų manyti, jog karas Ukrainoje krypsta tik į gerąją pusę, o NATO yra kaip niekada vieninga. Pasirodo, problemų yra daugiau nei apie tai kalbama viešai.
„Pirmas klausimas: ar mes turėsime pakankamai ryžto ir kantrybės tęsti paramą Ukrainai. Tai labai svarbus klausimas ir aš nerimauju, kad aiškaus atsakymo nėra. Mes labai didžiuojamės Ukrainos žmonių, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasiekimais mūšio lauke, bet kažkokiu būdu mes jaučiamės taip, tarsi karas jau laimėtas, kad suteikta pagalba jau pakankama. Bet aš esu iš tų, kurie turėjo galimybę ir garbės aplankyti Kyjivą, Lvivą ir kai kuriuos miestus prie Kyjivo. Turėjau galimybę kalbėti su Ukrainos kariuomenės generolais, politikais, sprendimų priėmėjais, ir mūšis dėl Ukrainos yra toli gražu nelaimėtas. Mes nesame pradžioje, bet jis tikrai nelaimėtas“, – teigia politikas.
Jis teigia, kad Ukrainoje yra daug ryžto kovoti toliau, buvo laimėti svarbūs mūšiai dėl Kyjivo ir dėl Charkivo, bet tęsiasi mūšiai dėl Donecko ir Luhansko. Pasak G. Landsbergio, Vakarai turi priemonių, kurias dar galėtų tiekti Ukrainai, bet kažkodėl apie tai iš Vakarų sostinių nieko negirdėti.
„Į antrą klausimą bus dar sunkiau atsakyti. Ar mes turėsime pakankamai ryžto visiškai izoliuoti Rusiją. Ji pateikė visus argumentus mums, kad mes tai padarytume, mes ėmėmės pirmųjų žingsnių, bet dabar mes įstrigome, mes vėluojame, mes nepriimame sprendimų, kaip kad darėme pirmosiomis karo dienomis ir savaitėmis“, – pastebėjo G. Landsbergis.
Politikas teigia girdintis prasidedančius debatus, kaip atrodys Vakarų santykiai su Vladimiru Putinu po karo, ir kad Rusija turėtų turėti vietą Europos saugumo architektūroje. O blogiausia, kad kalbama ne apie santykius su Rusija apskritai, bet apie santykius su V. Putino Rusija, kai režimas vienąkart užpuolė Gruziją 2008 metais ir dukart Ukrainą – 2014 ir 2022 metais.
„Ir šie balsai kalba ne tik apie rusų žmones, geografinę teritoriją, bet ir apie dabartinę Rusiją, šią Rusiją, V. Putino Rusiją, su šiuo režimu, nors daugybės parlamentų ir parlamentarų šis režimas yra paskelbtas žudiku, vykdančiu genocido aktus. Ir mes vis tiek leidžiame sau manyti, kad mes galėtume su jais bendrauti. Tikiuosi, kad tai tik keletas balsų, vis dar tikiuosi, kad imsimės visko, ko reikia, kad izoliuotume šį režimą iki jis bus pakeistas, kol jis bus kitoks, kol jų žmonės nuspręs, kad jiems reikia kitokio būdo valdyti jų šalį“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat kėlė klausimą dėl NATO karinio buvimo sustiprinimo rytiniame flange. Nors po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą 2014 metais Aljanso karinis buvimas buvo sustiprintas, bet jis buvo skirtas ne tiek gynybai, kiek atgrasymui. Šiuo metu Lietuva ir kitos rytinės šalys siekia, kad Aljansas iš tiesų pasirengtų tikrai kovai, jeigu Rusija nuspręstų išbandyti 5-ojo sutarties straipsnio veikimą. Tam reikia nuolatinio ir didesnio karinio buvimo bei priemonių apsaugoti oro erdvę.
„Mums Lietuvoje tai vienas svarbiausių klausimų, kurį mes keliame, kai įvyko ataka. Mes žinome, kad Baltijos šalis apginti sunku. NATO šalys, kurios pritarė mūsų priėmimui 2004 metais, tai irgi žinojo, bet tai ką mes matome Ukrainoje – baisius vaizdus aplink Kyjivą ir kitus miestus – kelia klausimą kaip atrodytų ataka prieš NATO šalį. Manau sutiksite, kad jeigu V. Putinas nebus nugalėtas Ukrainoje, natūralus eskalacijos žingsnis jam būtų išbadyti NATO ryžtą, išbandyti, kaip iš tiesų atrodo penktasis straipsnis. Jeigu jis tai darytų, mes esame pakankamai įsitikinę, jog tai būtų Baltijos šalys. Todėl mes taip garsiai prašome sustiprinti NATO buvimą, ypač Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje“, – sako G. Landsbergis.
„Iš savo sąjungininkų tarp 30 NATO šalių narių mes norėtume girdėti, kad kiekvienas galėtų pakartoti, ką pasakė prezidentas Joe Bidenas. Kad kiekvienas NATO teritorijos colis bus ginamas, o tai reiškia, kad visa teritorija turi būti padengta, tai reiškia, kad turi būti pasiruošta praktiškai, kaip tai bus padaryta. Dabar mes esame politinių diskusijų stadijoje, šiuo metu konsensusas nėra rastas ir tikiuosi, kad tą mėnesį iki Madrido viršūnių susitikimo panaudosime geriausiai, kaip įmanoma, kad surastume konsensusą“, – pridūrė politikas.
Galiausiai, jis kėlė klausimą, kaip NATO galėtų užtikrinti Ukrainos grūdų tiekimą pasauliui, nes Rusija blokuoja Ukrainos jūrų uostus, tarp jų ir Odesą, kuri nėra užimta Rusijos pajėgų, todėl tiek buvęs, tiek būsimas derlus negali būti išvežtas. Kadangi Ukraina yra viena stambiausių grūdų tiekėjų pasaulio rinkoje, susidariusi situacija grasina badu kai kuriose šalyse, kurios didžiąją dalį grūdų importuodavo būtent iš Ukrainos. Rusija taip elgiasi norėdama pakenkti Ukrainos ekonomikai ir šantažuodama Vakarus, kad šie atšauktų ekonomines sankcijas. Jokie kiti keliai gabenti Ukrainos grūdus nėra tokie geri nei techniškai, nei pajėgumų prasme.
„Mes esame ant didžiulės, globalios krizės slenksčio. Taigi paskutinis klausimas, kurį noriu iškelti, skambėtų maždaug taip. Mes nusprendėme neįsitraukti į Ukrainą dėl ukrainiečių. Mes pasakėme, kad šį karą turi laimėti Ukraina, o mes tieksime priemones. Bet kitas klausimas, ar mes įsitrauksime ne dėl ukrainiečių, bet dėl visų pažeidžiamų šalių, kurios kenčia dėl maisto stygiaus. Kaip žinote, Rusija blokuoja Juodąją jūrą, tai reiškia, kad beprotiškas kiekis kviečių, kukurūzų ir kito maisto negali būti saugiai išvežta iš Ukrainos ir pasiekti tuos, kam to reikia“, – teigė G. Landsbergis.
„Europos Sąjunga ir sąjungininkai svarstė būdus, kaip būtų galima padėti Ukrainai saugiai eksportuoti maistą, bet, nelaimei, nėra kito būdo išvežti tai, ką Ukraina gali pasiūlyti pasauliui, išskyrus atblokuoti Odesą ir kitus pietinius uostus. Norėčiau, kad būtų kitas būdas. Norėčiau, kad nereikėtų karinio eskorto laivams iš Odesos uosto į Bosforą. Bet nėra. Aš negaliu pasakyti, kad Lietuva yra pasirengusi nusiųsti savo karinius laivus, nes mes nesame jūrinė galia, todėl aš tik paliksiu klausimą: ar mes leisime Rusijai palikti įkaitais tuos, kuriems reikia Ukrainos maisto?“, – reziumavo Lietuvos užsienio reikalų ministras.
