Vyriausybės išvadose dėl Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos ir Seimo frakcijos “Viena Lietuva” parengtos “Antikrizinės ekonomikos skatinimo programos” iš esmės pritariama daugeliui joje pateiktų mokesčių pertvarkymo ir ekonomikos gaivinimo priemonių. Tačiau Vyriausybės kanclerio vardu paskelbtame programos vertinime, neišvengta politikavimo ir piliečių klaidinimo, kuriuo siekiama pateisinti Vyriausybės klaidas ir neveiklumą, lėmusį šalies ekonominį ir finansinį smukimą.
Mūsų pateikta Antikrizinė programa remiasi Europos Sąjungos valstybėms įprastais ekonomikos skatinimo metodais, kurie, beje, 1998 metais Lietuvai padėjo atlaikyti Rusijos finansų krizę.
Ne mūsų pasiūlytoje Antikrizinėje ekonominėje programoje, bet Premjero darbo grupės išvadose matomi prieštaravimai ir nepagrįsti vertinimai:
1. Vyriausybės vadovas neigia akivaizdų faktą, kad 2009 metų mokesčių ir fiskalinė politika stumia šalį į gilią ekonominę krizę, nors de fakto pati Vyriausybė pripažino, kad “naktinė” mokesčių reforma buvo nesėkminga.
Pripažindama mokestines klaidas Vyriausybė šių metų viduryje panaikino akcizų dyzeliniam kurui padidinimą, o nuo kitų metų vėl grįžta prie ankstesnio 15 procentų pelno mokesčių tarifo, nes iš jo gaunamos biudžeto įplaukos krenta trigubai (prarandama apie 2 mlrd. litų), taip pat atsisakoma nenuolatinių pajamų apmokestinimo sveikatos draudimo mokesčiu. Be to, Nacionalinio susitarimo Protokole ji pažadėjo panaikinti ir pakartotiną PVM tarifo padidinimą, dėl kurio per metus prarandama 3 mlrd. litų.
ES šalių vyriausybėms atsistatydinti paprastai pakanka vieno nesėkmingo mokestinio pakeitimo. Tačiau dabartiniai valdantieji kalba ne apie atsistatydinimą, bet giriasi virtine absurdiškų mokestinių kaitaliojimų, kuriuos patys atšaukia praradę trečdalį iždo įplaukų.
Dėl globalios finansinės krizės Lietuvos ekonomika, kaip ir daugumoje Vidurio Europos valstybių, pateisinamai galėjo susitraukti keletą, bet ne keliasdešimt procentų. Ne ekonomikos “perkaitimas”, kuriuo bandoma dangstytis “vyriausybinėse” išvadose, o ekonomikos dėsnių nepaisymas ir valdančiųjų neveiklumas iždo įplaukas sumažino trečdaliu ir dešimteriopai padidino Vyriausybės skolinimąsi.
2. Vyriausybės vadovas teigia, kad “parengė ir vykdo Ekonomikos skatinimo planą”, tačiau tuoj pat pripažįsta, kad ekonomikos skatinimui nenaudoja biudžetinių lėšų ir apsiriboja tik ES paramos programomis.
Žinoma, ES finansinė parama yra didžiulė, be jos dabartinė Lietuvos Vyriausybė jau šiais metais būtų “bankrutavusi”. Tačiau Lietuvoje iki šiol nepradėta nei viena rimtesnė ekonomikos gaivinimo, eksporto rėmimo ar verslo kreditavimo atnaujinimo programa, kurias turi vykdyti pačios nacionalinės Vyriausybės. Tokios trumpalaikės biudžetinės investicijos į ekonomikos skatinimą nedidina biudžeto deficito, nes jos paprastai su kaupu atsiperka tais pačiais metais.
3. Vyriausybinėse išvadose teigiama, jog 2009 metais biudžeto deficitas esą “buvo sumažintas daugiau nei 8 proc. nuo BVP, lyginant su tuo, koks jis būtų buvęs, jei Vyriausybė nieko nebūtų dariusi”.
Jei savo mokestinėmis ir finansinėmis priemonėmis ji deficitą būtų tikrai sumažinusi, kaip giriamasi 8 proc. nuo BVP ( virš 7 mlrd. litų), tai jo būtų likę vos keletą procentų. Tačiau po tokio “mažinimo” šiais metais jis sieks beveik 10 mlrd. litų arba daugiau nei 10 proc. BVP. Jei tariamą deficito sumažinimą “daugiau nei 8 proc. nuo BVP” priimti už tikrovę, tai be tokio tariamai teigiamo Vyriausybės įsikišimo biudžeto deficitas siektų net 17 mlrd. litų, o tai sudarytų beveik visas valstybės biudžeto išlaidas. Suprask, jei ne ši Vyriausybė, ekonomika būtų susitraukusi keturgubai, o valstybės biudžete – beveik nelikę jokių įplaukų…
Verta pažymėti, jog nepaisant metus trunkančio gąsdinimų ir panikos rinkoje kurstymo, Vyriausybė tik simboliniu procentu sumažino valstybės valdymo išlaidas, (išskyrus investicines programas). Jei Vyriausybė būtų ne mokesčius didinusi, o ekonomiką skatinusi, biudžeto deficitas, kaip metų pradžioje ji pati skelbė, būtų siekęs tik 5 - 6 proc. BVP.
4. Vyriausybinėse išvadose įžvelgiamas tariamas nesuderinamumas tarp mūsų siūlomų nuostatų sugrąžinti 19 proc. PVM tarifą, susilaikyti nuo atlyginimų ir pensijų mažinimo ir kreiptis į TVF ir ES dėl finansinės paramos, nes tai esą didintų biudžeto deficitą.
Žinoma, dabartinės valdžios apetitą gyventi skolon, būtina smarkiai sumažinti, nes dešimteriopai padidintas skolinimas gresia finansine griūtimi. Tačiau vyriausybinėse išvadose nepagrįstai teigiama, jog TVF “reikalautų tai daryti standartinėmis priemonėmis – didinti mokesčius ir mažinti išlaidas”. Kažkodėl nutylimas pagrindiniai dabartinio biudžeto įplaukų smukimo veiksniai – dėl beatodairiškai padidintų mokesčių smarkiai plintanti šešėlinė ekonomika, kuri vien šiais metais nutrauks iš biudžeto apie 4,5 mlrd. litų, taip pat nusmukdyta vidaus rinka ir sutrikęs verslo kreditavimas. Nepagrįstai nusmukdytas biudžeto įplaukas derėtų atstatinėti šalinant jų kritimo priežastis, sugrąžinant biudžetui mokesčių mokėtojus. Be to, vėl plintantis nelegalus verslas stumia į bankrotus mokesčius mokančias įmones.
TVF ir ES, taip pat privatūs investuotojai teisingai reikalauja sumažinti beprotiškai padidintą biudžeto deficitą, tačiau jokie tarptautiniai donorai ar kompetentingi ekspertai niekada nesiūlys didinti mokesčių, jei Lietuvos valdžia turės politinės valios ir administracinių gebėjimų atstatyti nepagrįstai nusmukdytas biudžeto įplaukas gaivinant legalų verslą. Pavyzdžiui, 1997 metais po Lietuvos bankų griūties TVF savo ataskaitoje įvertinęs Lietuvos biudžeto įplaukų padidėjimą 30 proc. ir 1998 m. Rusijos finansų krizės metu – 15 proc., ne tik nesiūlė didinti mokesčių, bet pritarė pelno ir kitų mokesčių sumažinimui. Tada valstybės biudžeto deficitas praktiškai buvo panaikintas ir tai pasiekta efektyviomis ekonomikos ir finansų valdymo priemonėmis.
5. Nerimtai skamba valdančiųjų būgštavimai, jog keleriopai pigesnis skolinimasis iš tarptautinių donorų, “reikštų valstybės finansų ir ekonomikos politikos atidavimą į TVF rankas ir dalies suvereniteto praradimą”.
Kažin ar kas patikės, jog suverenitetą jau prarado ambicingoji Lenkija, taip pat Vengrija ar kitos iš tarptautinių donorų pasiskolinusios šalys. Be to, nei TVF, nei ES šiuo finansiniu sunkmečiu nekėlė žalingų ar neįveikiamų reikalavimų.
Mes siūlome susilaikyti nuo keturgubai brangesnio skolinimosi komerciniuose bankuose (ypač vidaus rinkoje, kur verslas kreditinių išteklių nebesulaukia net apyvartinėms lėšoms), kai turime teisę už simbolinius 2,2 procentus pasiskolinti iš tarptautinių institucijų, kurių nariais esame. Vien dėl nepagrįstai brangaus šios Vyriausybės skolinimosi per metus valstybės biudžetas praras apie 500 mln. litų, kitais metais – dar beveik 1 mlrd. litų. Tai pernelyg didelė kaina (tiksliau žala), kuri mokama už nepamatuotas valdžios ambicijas ar keistą suinteresuotumą keleriopai brangiau skolintis.
Jei valdantieji ir kitais metais bandys gyventi skolon ir dar brangiai skolintis, tai 2011 metais vien valdžios sektoriaus skoloms aptarnauti gali tekti skirti ketvirtadalį valstybės biudžeto.
6. Vyriausybinėse išvadų pabaigoje pakartotinai klaidingai nurodoma, jog siūlymai mažinti (pernelyg sukeltą) PVM tarifą ir nemažinti algų bei pensijų yra tarpusavyje nesuderinami.
Jokių prieštaravimų mūsų pateiktose nuostatuose nėra, nes mes siūlome paketą subalansuotų priemonių, kaip išplėsti mokesčių mokėtojų bazę ir atstatyti nepagrįstai prarastą Nacionalinio biudžeto ir Sodros fondo įplaukų lygį.
7. Niekuo nepagrįsta baigiamoji išvada, esą siūlomos ekonomikos skatinimo priemonės padidintų biudžeto deficitą 3 mlrd. litų.
Trumpalaikės investicijos į ekonomikos gaivinimą pagal pateiktą Antikrizinę programą kainuotų 2,5 mlrd. litų, bet atneštų valstybei per metus papildomai 4 mlrd. litų įplaukų, be to sumažintų nedarbą ir išlaidas socialinėms išmokoms.
Mes siūlome konkretų planą, kaip sumažinti biudžeto deficitą plečiant iždo įplaukas. Biudžeto deficitą dešimteriopai augina Vyriausybė, kurios pažadų burbulas jį sumažinti akivaizdžiai subliūško. Beatodairiškai didinama metinė valdžios sektoriaus skylė peržengia kritinę 10 proc. BVP lygį, o bendra dviejų dešimtmečių valstybės skola per du metus gali patrigubėti.
Gediminas Vagnorius
