Kaip manote, koks reiškinys yra nusakomas žodžiais: prievarta, nužmoginimas, brutalumas? Daugelis gali sakyti, kad tai bent iš dalies apibūdina šiuolaikinės valdžios veikimo konceptą, kuris kartais pasireiškia principu : nenori – priversim, neduosi – atimsim ir panašiai.
Prasmės ryšys čia tikrai yra, bet vis dėlto aukščiau išvardyti žodžiai naudojami norint paaiškinti kultūros tyrinėtojos Jane Caputi įvesta kasdienės pornografijos terminą. Kas konkrečiai tai yra? Kasdiene pornografija laikomi masinėje kultūroje (daugiausiai reklamose) vartojami apnuoginto žmogaus kūno vaizdiniai bei erotizuoti ar seksualiniai elementai. Kasdienė pornografija apibūdinama žodžiais prievarta, nužmoginimas ir brutalumas todėl, kad ji išnaudoja žmogaus kūną, be to, įsibrauna į asmeninę, intymiąją individo erdvę.
Nagrinėjant masinės kultūros vaizdinius, vis dažniau pastebima, kad smurtas, vaikų įvaizdžio pornografizavimas, išžaginimo, nužudymo scenos ir kitos būdingos pornografijai strategijos įsišaknija populiariosios kultūros įvaizdžiuose (daugiausiai reklamose) ir neigiamai veikia žmonių pasąmonę.
Pornografizuotos reklamos strategijos skatina mus kaip vartotojus, tačiau tuo pat metu atkakliai griauna mūsų žmogiškumą. Ilgą laiką stebėdami nuogybes, erotizuotus vaizdinius viešojoje erdvėje mes galiausiai tarsi atbunkame. Svetimų kūnų išnaudojimas ar kiti vulgarūs įvaizdžiai nebesukelia jums moralinio konflikto.
Negana to, šiuolaikinė grožio samprata, kuri neretai neva ir įkūnijama pusnuogių merginų vaizdiniais ar panašiais elementais, taip pat suvokiama kaip tam tikra prievarta, nukreipta savo į kūną. Nori gražios krūtinės? Gulkis po skalpeliu! Reikia tobulos figūros? Marink save badu. Akivaizdu, kad tokiu būdu grožis tampa savotiška kančios išdava. Tiesa, tokioje situacijoje iškyla daug klausimų. Kur baigiasi pagarba ir laisvė žmogaus kūnui, o prasideda išnaudojimas ir prievarta? Kas yra gražu, o kas – jau atgrasu?
Vis dėlto neginčijama tai, kad ten, kur yra prievarta, ten nėra moralės. Ir tą galima pasakyti ne tik apie kasdienės pornografijos įsigalėjimą viešojoje erdvėje, nuogybes ar erotizuotus elementus ten, kur jiems iš tiesų kaip ir ne vieta. Jei žvelgtume atidžiau, pastebėtume, kad prievartos mechanizmai kėsinasi ne tik į mūsų kūnus, bet ir į gyvenamąją aplinką.
Mums trūksta saugumo, stabilumo ir garantijų, nes brutalumas ir jėga ima viršų ne tik kai kuriose reklamose, bet jau ir politikoje. Puikiausius kankinimo įrankius turi ir mūsų valdžia. Prisiminkime įvykius Garliavoje. Mergaitė tapo įkaite, dėl kurios kovojama brutaliomis priemonėmis. Dar – tautinių mažumų jaunimas, kuris priešinosi švietimo reformai, tačiau sulaukė tik valdžios abejingumo. Abiejose situacijose minios žmonių reiškė savo valią, išsakė savo lūkesčius, kovojo už savo vertybes, tačiau grįžtamojo ryšio iš valdžios nebuvo sulaukta.
Tokie įvykiai rodo, kad valdžia eina ne kompromiso, o tiesioginio galios rodymo keliu. Gaila, tačiau čia jau iškyla ne teisės, o jėgos viršenybė. Be abejonės, valstybė turi galią, tačiau tai – ne gali smurtauti. Nepaisydama piliečių valios, valdžia demonstruoja destruktyvią savo jėgą, kuri griauna šalį iš vidaus, naikindama laisvę ir demokratiškumą.
Aišku, yra sakančių, kad jėga reikalinga nepaklusnumui tramdyti, o konkrečiai Garliavos istorijoje – tesimo sprendimo vykdymui užtikrinti. Daugelis skanduoja, kad pas mus teisinė valstybė, todėl teismo sprendimą reikia žūtbūt vykdyti. Bet toks supratimas vis dėlto klaidingas. Teoriniuose veikaluose teisinės valstybės samprata neturi nieko bendro su jėga, prievarta ar privertimu besąlygiškai paklusti. Atvirkščiai, teisinė valstybė - tai tokia valstybė, kurioje žmogus yra apsaugotas nuo valstybės teroro, prievartos ir smulkmeniško kišimosi į asmeninius žmogaus reikalus.
Gaila, tačiau pastaruoju metu ima atrodyti, kad pati valdžia tampa pavojų šaltiniu, nors pirminė jos funkcija – individų ir visos bendruomenės saugumo užtikrinimas. Nepamirškime, kad galimybė gyventi aplinkoje, kurioje nevyrauja baimė patirti smurtą - esminė žmogaus gyvenimo sąlyga. Kuo aplinka artimesnė asmeniui, tuo labiau ji veikia saugumo jausmą. Dar reikia pabrėžti, kad būtent vaikams saugumo poreikis yra pats svarbiausias. Taigi ar visų brutalių Garliavos įvykių fone nepamiršta pagrindinė valstybės funkcija – saugumo užtikrinimas? Juk net LR Prezidentės internetiniame puslapyje www.president.lt skyrelyje „Prioritetai“ skelbiama : „Saugumas – pirmoji valstybės pareiga piliečiui.“ Arba „Visaverčiam gyvenimui – visapusis saugumas – fizinis, dvasinis.“ Teiginiai gražūs, tačiau brutalioje realybėje jie – tik trafaretas su neįgyvendintu savo turiniu.
Be abejonės, galiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi aš gretinu politiką ir kasdiene pornografiją? Todėl, kad jos abi labai apgaulingos ir savyje slepia daugiau tamsos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Štai mes įpratę juk manyti, kad reklamose yra daug grožio, kad nuogas kūnas – tai savotiška laisvė ir žavesys. Bet kuo tai virsta? Tyrinėtojai pastebi, kad JAV vis daugėja reklamų, imituojančių išžaginimo scenas, o erotizuotos jaunutės mergaitės – kone labiausiai geidžiami reklamų veidai. Taigi tai, kas neva gražu, perauga į kažką bjauraus, amoralaus, niekingo. Taip yra ir su politika. Sakoma, kad pas mus demokratija, laisvė, taika, tačiau iš kur tada ta prievarta, jėgos naudojimas, saugumo nebuvimas? Kaip reklamos apnuogina modelių kūnus, taip politika braunasi į mūsų aplinką ir daro ten savo tvarką. Taigi mes imame gyventi brutaliomis, despotiškomis aplinkybėmis. Atrodo, kad kiti įgyja vis daugiau galios ir teisų į mūsų gyvenimą.
Dar verta pastebėti, kad politikai, kaip ir kasdienei pornografijai, aiškiai trūksta moralumo. Juk ar gali būti valdžia morali, jei ji verčia niekuo nenusikaltusius žmones daryti tai, ko jie savo valia nenori? Valdžios galios demonstravimas - grasinimas mums visiems. Nes tokia abejinga galios valdžia galiausiai ima nebepaisyti nieko.
Prisiminkime, kaip dar visai neseniai tautinių mažumų jaunimas ir jų atstovai surinko net 60 tūkstančių parašų, kurias buvo siekiama sustabdyti Švietimo ir mokslo ministerijos pertvarką dėl valstybinės lietuvių kalbos tautinių mažumų mokyklose. Rezultatas? Lietuvos piliečių parašai atsidūrė šiukšliadėžėje. Dabar vėl skelbiama, kad 60 tūkstančių parašų surinkta siekiant sustabdyti D. Kedžio dukters perdavimą motinai. Ir ko verti šitie skaičiai? Kas nori girdėti, kad mūsų valdžios sistemoje galbūt tikrai kažkas negerai?
Tokiose situacijose mes tampame paniekinti visai kaip tie kasdienės pornografijos įkaitai. Esame aukos, priklausomi nuo kažkieno kito valios. Štai kuo ir panaši valdžia ir kasdienė pornografija : abi jos moka nužmoginti, kartais būna brutalios ir naudoja prievartą.
