Kol konservatoriai kartu su Prezidente džiaugėsi “metų pasiekimu” – valstybės valdomos įmonės LEO išardymu, Kaliningrade ir, regis, Baltarusijoje pradėtos atominių jėgainių statybos. Tuo tarpu naujai įkurta, valdančiųjų partijų narių įdarbinimo biuru tapusi Energetikos ministerija, kol kas ramiai išsimoka sau premijas už “didžiulius pasiekimus”, tvarkant šalies energetikos sektorių pagrindine linkme – kuo daugiau priklausomybės nuo “didžiojo kaimyno”.
Dėl to, panašu, ypatingai nesijaudina ir “Rusijos sulaikymo strategijos” autorius Premjeras, nei konservatorių patriarchas, kartas nuo karto, matyt, iš inercijos dar pagąsdinantis “Rusijos grėsme”. Dar daugiau - Premjeras A.Kubilius atkakliai neigęs rusų ir lenkų derybas dėl Mažeikių naftos dalies akcijų įsigijimo, (net ir po Prezidentės nedviprasmiško pasakymo, jog tai iš tikrųjų vyksta) staiga “praregėjo”. Interviu Lietuvos televizijai sekmadienį jis pareiškė, jog dėl to tikrai nebūtų nustebęs...
Dar juokingesnius argumentus šiuo klausimu A.Kubilius dėstė anksčiau : “ar tai būtų protinga Orlen kompanijos taktika tuo pačiu metu ir prašyti, kad jai būtų parduota “Klaipėdos nafta”, ir pardavinėti savo turimas akcijas?” Protinga, mano nuomone, dar ir kaip. Įsigiję “Klaipėdos naftą”, lenkai tik padidintų savo kompanijos vertę ir, aišku, galimai rusams parduodamo paketo vertę. Bet kuriuo atveju, nuolatiniai gandai apie “Mažeikių naftos” pardavimą – puikus spaudimo Vyriausybei svertas, leisti įsigyti ir “Klaipėdos naftą”. Esą neparduosit Klaipėdos, mes parduosim Mažeikius rusams. Nematyti tokių dalykų, o ypač Premjerui, reiškia visiškai nesuvokti realybės.
Tačiau grįžkime prie atominės elektrinės. Vienas pagrindinių, bent jau viešų argumentų, kodėl reikėjo sunaikinti valstybės valdomą (daugiau nei 61 proc. akcijų) energetikos įmonę LEO, tuo pačiu prarandant daug laiko, buvo – esą valstybės dalis per maža. Ką gi girdime šiandien? Pasirodo jau būtų gerai, jei atominę elektrinę statytų koks nors užsienio investuotojas ir jam būtų perleista daugiau nei penkiasdešimt procentų akcijų, o valstybei liktų mažesnioji dalis...
Vis tik svarbiausias veiksnys čia yra laikas. Kol Lietuva konservatorių ir jiems pritariančių oligarchų rankomis žlugdė savo pačios valstybinę įmonę ir ieškojo kitokių atominės elektrinės statymo variantų, rusai, o gal jau ir baltarusiai, statybas realiai pradėjo ir dar kviečia prisijungti ir Lietuvą. Tai reiškia, jog net jei mes ir statysime, tai viskas šalies mokesčių mokėtojams jau kainuos keleriopai brangiau. Atitinkamai vėliau ir elektra gyventojams. Be to mes prarandame savo realiai strateginius partnerius latvius, estus bei lenkus, su kuriais buvo nelengvai prieš tai dirbusios Vyriausybės susitarta statyti Lietuvoje jėgainę kartu ir kurie būtų ėmesi dalies finansinės atsakomybės. Akivaizdu, kad estai, kurie jau susitarė su suomiais dėl dar vieno elektros kabelio per Suomijos įlanką statybos, nusivylė Lietuvos veiksmais ir netiki, jog mums pavyks apskritai pastatyti atominę elektrinę.
Beje, tai, mano nuomone, komplikuos ir dar vieną projektą, kurį pradėjo ankstesnė Vyriausybė – dar 1998 metais konservatorių sužlugdytą Lietuvos – Lenkijos elektros tinklo statybą, kad susijungti per Lenkiją su Europos Sąjungos tinklais. Lenkai ne sykį ir nedviprasmiškai, taip pat ir šių eilučių autoriui, yra sakę, kad elektros tilto per Lenkiją statyba bus sėkminga tik tuo atveju, jei Lenkija dalyvaus Lietuvoje statomos atominės elektrinės projekte. Taigi, jei toks, projektas žlunga arba yra vilkinamas, kaip yra dabar, tai ir elektros tilto per Lenkiją statyba tampa mažai perspektyvia.
Aišku, konservatorius remiantys elektros importuotojai tuo tik džiaugsis – jų monopolinis biznis, įvertinus dabartinę situaciją tik klestės ir plėsis, kad ir kiek bešnekėtume apie elektros rinką. Todėl ir atsakyti į šio straipsnio klausimą pavadinime, dar įvertinus akivaizdžiai menką dabartinės Vyriausybės kompetenciją energetikos srityje, nėra sunku. Tačiau ar tai naudinga Lietuvai?
