Nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad p. M.Staskevičius pratęsė užsimezgusią polemiką, nes tai suteikia galimybę eiti gilyn. O svarbiausia pateikti pasiūlymus, tačiau ir atsakyti į nuolat keliamą klausimą ar galėjo mūsų, pabrėžiu, mažumos Vyriausybė palikti kažkokius rezervus, nekelti mažiausių ES socialinių išmokų, atlyginimų, pavyzdžiui, švietimo, kultūros darbuotojams, o net ir mažiausiai uždirbantiems valstybės tarnautojams?
Galvoju, kad ne ir dėl keleto priežasčių. Pirmoji, todėl, kad tokie buvo mūsų Vyriausybės programiniai įsipareigojimai ir mes juos įvykdėm. Antroji todėl, buvome kad mažumos Vyriausybė ir opozicinė dauguma, pirmiausia konservatoriai bei liberalsąjūdiečiai, stengėsi primesti biudžetui (o be to ir galėjo tai padaryti), kuo daugiau įsipareigojimų. Priminsiu 2007-jų metų pabaigą, kuomet buvo svarstomas 2008-jų biudžetas. Būtent minėtų opozicinės daugumos partijų atstovai K.Glaveckas, E.Šileikis, J.Razma ir net tas pats A.Kubilius, kiti opozicionieriai užregistravo pataisų apie 7,5 milijardų litų (tai užfiksuota Seimo protokoluose) papildomų išlaidų – didesnes, nei mūsų Vyriausybė siūlė motinystės (tėvystės) išmokas, atlyginimus valstybės tarnautojams ir daugelį kitų. Aiškų dalį šių pasiūlymų po ilgų diskusijų vis tik pavyko atmesti, tačiau apie kokius nors rezervus negalėjo būti nei kalbos. Priešingai - valstybės išlaidos buvo padidintos keliais milijardais.
Apie krizę ES realiai prabilta tik apie 2008 – jų vidurį. Šių eilučių autorius apie pavojingą situaciją JAV, Didžiosios Britanijos bankuose ir finansinėse institucijose išgirdo Vadovų Tarybos metu Briuselyje iš britų Premjero G.Brown. Tačiau nei jis, nei kiti politikai ar ekspertai neįsivaizdavo krizės mastų. Žvelgiant į praeitį, net ir iš dabarties pozicijų, mėginti Lietuvoje mažumos Vyriausybei eiti į Seimą su biudžeto pakoregavimu, kad sumažinti išlaidas, tikiuosi p.M.Staskevičius sutiks, būtų tolygu savižudybei. Neabejotina, jog tai baigtųsi išlaidų padidinimu. Priminsiu, jog tuo metu vyko opozicijos, aktyviai besiruošiančios rinkimams, organizuoti švietimo darbuotojų streikai dėl atlyginimų pakėlimo, o nuolatinė propagandinė konservatorių kritika dėl mažiausių pensijų buvo pasiekusi apogėjų.
Netiesa ir tai, jog mūsų Vyriausybė nepaliko jokių rezervų. Štai pernai parduotos likusios “Mažeikių naftos” akcijos, biudžetui davė virš 600-ų milijonų litų pajamų. Tai gal ir nedaug, bet ir nemažai, tačiau, panašu, kad po A.Kubiliaus Vyriausybės neliks ir tiek.
Ne visiškai sutinku su M.Staskevičiumi dėl A.Kubiliaus Vyriausybės mokesčių politikos. Jei tai būtų tik vienas nuošimtis PVM padidinimo, kaip jis teigia, tai būtų pusė bėdos. Tačiau mokesčių krūvis, panaikinus PVM lengvatas, o ypač pakėlus akcizus, padidėjo ženkliai. Nemažiau prie įmonių bankroto, krizės`pagilinimo prisidėjo ir išsigandusio Premjero retorika. Ypač daug žalos neapgalvotais sprendimais padaryta smulkiam verslui. Nieko panašaus nedarė jo paties pavyzdžiu dažnai pateikiama Estija ar juolab Lenkija, krizės beveik išvengusi.
Ką būtų darę A.Kubiliaus vietoje socialdemokratai – kitas klausimas. Kiekviena vyriausybė, akivaizdu, šiuo atveju, ji taip pat būtų koalicinė, dirba skirtingomis ir konkrečiomis sąlygomis, aplinkybėmis, remiasi savo programa bei vertybėmis. Viena aišku, žmonių bei verslo negąsdintume, ieškotume kuo platesnio politinio sutarimo, skolintumės geresnėmis sąlygomis, nei tai padarė ši Vyriausybė, deja, tenka priminti, bankininkų patarta. Čia visiškai sutinku su p.M.Staskevičiumi, jog G.Nausėda “galėtų ir labiau ginti A.Kubiliaus Vyriausybės politiką, prie kurios tikrai pats prisidėjo”. Tai būtų ir atvira, ir padori pozicija.
Vadinama “Lietuvos praskolinimo”, problema daug sudėtingesnė. Nemanau, kad A.Kubiliui šią problemą pavyko suvaldyti – pasiskolinta daug, o blogiausia - per brangiai. Bet dar blogiau, kad tai neišjudino ekonomikos vežimo iš stagnacijos liūno. Tuo tikrai nesidžiaugiu. Galvoju, jog 2008-jų metų pabaigoje, nereikėjo karščiuotis, skubos tvarka, “buldozeriu” stumti iš esmės bloginančią verslo situaciją mokesčių reformą. Iki 2009-jų metų vidurio Lietuva galėjo dirbti viena dvyliktąją 2008-jų biudžeto. Per tą laiką ir verslas, ir pati valstybė būtų daug geriau pasiruošusi, įvertinusi situaciją, gal būt net surastų platesnį sutarimą visuomenėje, tarp socialinių partnerių.
Beje, apie rezervus. Kodėl dabar, jau įvertinus krizės pamokas, nepateikus biudžeto įstatymo pataisos, kad tegul ir nedidelis nuošimtis biudžeto lėšų pradėtų kaupti rezervus galimai krizei? Esu tai pasiūlęs finansų ministrei I.Šimonytei. Visos Seimo frakcijos tam greičiausiai pritartų, o visos vyriausybės privalėtų tokio įstatymo laikytis. Taigi diskusijose, jų tikrai nereikia bijoti, nereikia sakyti, kad šios Vyriausybės sprendimams nėra alternatyvų, gimsta ne tik tiesa, bet ir pasiūlymai.
Gediminas Kirkilas, Socialdemokratų partijos vicepirmininkas
