Ką tik vos ne per pusmetį mes pergyvenom tris rinkimų vajus – ir ne bet kokius, o aukščiausio lygio, t.y. Seimo, Prezidento ir Europos parlamento rinkimus. Iki pilno komplekto tetrūko tik savivaldybių rinkimų. Šie rinkimai parodė vis labiau ryškėjančią tendenciją – nuosekliai mažėjantį rinkėjų aktyvumą. Kai savo rinkimų teise pasinaudoja geriausiu atveju tik apie pusę turinčių balsavimo teisę rinkėjų, tai problema tampa gana rimta. Nežiūrint tikrai išskirtinio Lietuvos rinkėjų neaktyvumo renkant savo atstovus į Europos parlamentą, ši rinkėjų neaktyvumo problema gerai žinoma visoms vadinamosioms demokratinėms šalims. Netgi pastaruose JAV prezidento rinkimuose, kurių rezultatai lėmė kardinalius šios šalies politikos pokyčius, dalyvavo ne ką didesnis rinkėjų procentas kaip ir Lietuvoje. Taigi šio straipsnelio tikslas yra ne aptarti praėjusių rinkimų rezultatus, bet pasiaiškinti rinkėjų neaktyvumo, kaip šiuolaikinės demokratijos problemos, galimas priežastis.
Vienas mūsų politikos patriarchų, turėdamas omenyje mažą rinkėjų aktyvumą, be galo susirūpinęs kaip jam reikės pasiaiškinti savo kolegoms dėl tokio mūsų piliečių „nesąmoningumo“. Tikras paradoksas, kai vienas aršiausių sovietinės sistemos kritikų perima būtent anų laikų požiūrį bei terminologiją. Tačiau mūsų politologai bei apžvalgininkai, pasirodo, puikiai žino, kokios čia priežastys nulėmė rinkėjų menką aktyvumą. Tai ir rinkiminės kampanijos nepakankamumas, vaizdinės agitacijos trūkumas, nuobodžios ir pernelyg trumpos diskusijos (ypač Seimo bei Prezidento rinkimuose) ir netgi blogas oras (per rinkimus į Europos parlamentą). Taigi priežastys labai aiškios ir paprastos. Nors, kaip sakoma, genialumas glūdi paprastume, tačiau liežuvis neapsiverčia vadinti šiuos aiškintojus genialiais. Antra vertus ir argumentai abejotini, pavyzdžiui, pretendentai į šalies prezidentus per įvairias žiniasklaidos priemones kartojo vieną ir tą patį kokius penkis-šešis kartus. Taigi, ir pratęsus šias diskusijas, jie paprasčiausiai nieko naujo nepasakytų ir rinkėjai tikrai jų geriau nepažintų. Neneigsime, jog nurodytos priežastys galėjo turėti tam tikrą įtaką rinkėjų aktyvumui, bet drįstame teigti, jog jos nėra esminės.
Svarbiausia priežastis, dėl ko mažėja susidomėjimas rinkimais, kas beje būdinga toli gražu ne vien Lietuvai, yra ne šou elementų trūkumas, bet rinkėjų nuvilti lūkesčiai. Rinkėjai perprato vadinamųjų demokratinių rinkimų esmę, kurią kitas žymus politikos patriarchas išreiškė taip – rinkiminiai pažadai viena, o realus gyvenimas – visai kas kita. Rinkėjai ir patys jau spėjo įsitikinti, jog situacija šalyje mažai priklauso nuo rinkimų rezultatų.
Visiems žinomame posakyje, jog „tauta išsirenka tokią valdžią, kurios ji verta“ yra tik maža dalis tiesos. Atsakomybę už „netinkamą“ valdžią perkelti vien tik rinkėjams, kurie esą patys nežino, ko nori, yra nesąžininga. Tokius rinkimų rezultatus lemia kitos priežastys. Bepigu buvo senovės graikams, kurie susirinkę Olimpo papėdėje ar pagrindinėje miesto aikštėje, galėjo išsirinkti miesto, t.y. valstybės valdžią iš gerai jiems žinomų asmenų, dažniausiai netgi juos asmeniškai pažindami. Tuo tarpu šiandieną net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva rinkėjai apie kandidatus, renkamus į valdžios postus tokios informacijos neturi. Doriausias žmogus ir aukščiausio lygio profesionalas niekada nebus išrinktas, jeigu jis nebus tinkamai pristatytas visuomenei, kas reikalauja ir nemažų piniginių išlaidų ir, atvirkščiai, bet kuris asmuo, kad ir nelabai tinkamas, gali būti išrinktas, jeigu jam bus sukurtas reikiamas įvaizdis. Nereikia pamiršti ir to, jog didelė dalis gyventojų mažai domisi politika, o jų požiūrius į kandidatus suformuoja žiniasklaida bei kitokie netiesioginiai šaltiniai. Tokia situacija, kai nėra pakankamai informacijos, o didelei daugumai rinkėjų ji tiesiog neprieinama, sudaro sąlygas įvairioms manipuliacijoms.
Galima pagrįstai teigti, jog demokratinės santvarkos, pagrįstos rinkos ekonomika, kur viską lemia pinigai, sąlygomis rinkimų rezultatus lemia pinigų kiekis, skirtas rinkimams. Ir svarbiausias vaidmuo čia kaip jau minėjome tenka žiniasklaidai – laikraščiams, televizijai, radijui, kuri ir suformuoja reikiamą įvaizdį. Tai labai aiškiai patvirtino pastarieji rinkimai. Tautos prisikėlimo partijos, aišku, niekas nelaikė ir nelaiko naujaisiais tautos gelbėtojais, tačiau pramogų verslo atstovai, sudarantys šios partijos pagrindą, pasinaudoję tik savo susikurtu įvaizdžiu, pasiekė tikrai neblogų rezultatų rinkimuose į Seimą. Tačiau partijos vado arogancija ir bereikalingi konfliktai su žiniasklaidos atstovais per nematytai trumpą laiką nusmukdė rinkėjų pasitikėjimą šia partija ir, kaip atrodo, visiems laikams palaidojo Vieno iš trijų vaikystės svajonę. Kokius stulbinančius rezultatus gali duoti kryptingai ilgą laiką formuotas įvaizdis, akivaizdžiai parodė šalies Prezidento rinkimai.
Ar gali būti rinkimai laikomi demokratiškais, jeigu pusė vietų Seime skiriama partijų, kurių narių skaičius nesiekia ir kelių procentų šalies gyventojų, atstovams. Net ir į likusią pusę parlamento vietų, išskyrus gan negausias išimtis, taip pat pretenduoja tų pačių partijų nariai. Taigi apie 98 proc. Lietuvos žmonių praktiškai negali tiesiogiai dalyvauti šalies valdyme. Aišku, ir nepartinis lengvai gali būti išrinktas į bet kurį renkamą valdžios organą, jeigu tik jam užtikrinama pakankama finansinė parama. Taigi atstovaujamosios demokratijos sąlygomis rinkėjas gali pasirinkti iš jam pateiktų variantų, tačiau atitinkamai pasirinkus, tuo visa demokratija ir baigiasi. Ir tai dar ne viskas. Apie valstybės valdymą neišmanančių asmenų yra ne tik tarp Tautos prisikėlimo partijos frakcijų atstovų. Tokių veikėjų visada buvo ir yra bet kurioje frakcijoje – nors vežimu vežk. Kaip parodė šios partijos frakcijos (dabar jau dvi frakcijos) darbas Seime, ji niekuo ypatingu nesiskiria nuo kitų Seimo frakcijų, o dabartinis Seimo pirmininkas niekuo nėra nei blogesnis nei geresnis už buvusius Seimo vadovus. Atrodytų labai teisingas yra žinomas vieno istorinio asmens pastebėjimas, jog „valstybę valdyti gali bet kuri melžėja“, tačiau šią mintį derėtų suprasti netiesiogiai. Iš tikrųjų visos Seimo frakcijos (su nedidelėmis išimtimis) paklūsta savo lyderių valiai, kurie žino, ką, arba jiems nurodyta, ką reikia daryti. Taigi politinius procesus lemia nedidelis tiesiogiai ir netiesiogiai šalį valdančiųjų asmenų ratas. Tokia yra šiuolaikinės demokratijos realybė.
Rinkimų į Europos parlamentą nepopuliarumą lėmė ir specifinės priežastys. Labai negausus rinkėjų dalyvavimas, renkant atstovus į Europos parlamentą, manytume, yra visiškai logiškas. Rinkėjai puikiausiai suvokia savo šalies atstovų galimybes Europos parlamente. Nors Europos parlamentas priima teisės aktus, svarbius visoms Europos Sąjungos šalims, tačiau konkrečios mažos šalies atstovų galimybės įtakoti sprendimus yra labai menkos. Tuo labiau, kai tie keliolika atstovų Europos parlamente yra išskaidyti tarp atskirų partijų frakcijų. Taigi apie mūsų išrinktų euro parlamentarų atstovavimą šalies interesams ir galimybę juos kontroliuoti nėra nė ko kalbėti. Šalies partijų, gavusių daugiausia vietų mums skirtame dvyliktuke, sėkmės priežastis niekam ne paslaptis – tai ištikimiausių savo partijų rėmėjų santykinai aktyvus dalyvavimas rinkimuose, kuris esant nedideliam bendram rinkėjų aktyvumui ir atneša sėkmę šioms partijoms.
Priešingai kai kuriems apžvalgininkams, kurie tokius rinkėjus vadina „pačia pilietiškiausia ir protingiausia tautos dalimi“ ir netgi skiria jiems odes, manytume esant visiškai priešingai. Vargu ar galima pavadinti pilietiškiausia ir protingiausia tautos dalimi tą rinkėjų dalį, kurie fanatiškai garbina ir besąlygiškai remia savo pasirinktą partiją, nepriklausomai nuo jos vykdomos politikos, jų vadus paversdami savo stabukais. Tokie rinkėjai buvo bolševikų idealas ir kitaip kaip paradoksu nepavadinsi, kad šis jų idealas buvo įgyvendintas demokratijos sąlygomis ir ypač toje tautos dalyje, kuri labiausiai priešinga bolševikinei ideologijai.
Tiesą sakant, rinkimų į Europos parlamentą rezultatai iš esmės nepakistų, net jeigu rinkimuose dalyvautų ir visi šalies rinkėjai. Greičiausiai 12 euro parlamentarų sąraše pasikeistų kelios personalijos ir tiek. Nesvarbu, kokios partijos politikas bebūtų išrinktas į Europos parlamentą, jis tikrai Lietuvos interesams nekenks, o ką nors reikšmingo nuveikti šalies labui taip pat nėra jokių galimybių. Taigi kaip taikliai pastebėjo vieno dienraščio redaktorius, rinkimai į Europos parlamentą – tai loterija, kurioje „dvylikai kandidatų atiteks dvylika storų pinigų kapšų“ ir praktiškai be jokių įsipareigojimų. Rinkėjų uždavinys yra paskirstyti šiuos loterijos bilietus toms partijoms ir asmenims, kuriems jie jaučia didžiausias simpatijas. Reikia pripažinti ir tai, jog mes dar neturime europinio lygio politikų, kurie galėtų šiame lygyje ką nors svarbaus nuveikti. Kai kas deda viltis į du žinomus mūsų intelektualus, jog jie būdami Europos parlamente gali daug nuveikti šalies labui. Pripažindami jų intelektualumą vis tik manome, jog šios viltys nėra pagrįstos. Vienas iš jų vis dar joja ant nujodinėto bauginimo rusais arkliuko, kas be destrukcijos nieko daugiau negali duoti. Vargu ar ką nors duos kito intelektualo primityvių liberalizmo dogmų propagavimas, kuo vakariečių tikrai nenustebinsi.
Rinkimai į Europos parlamentą aiškiai neatitinka demokratijos principų, kadangi į jį renkama tik pagal partinius sąrašus (atskirais atvejais partijos, turėdamos savų išskaičiavimų, gali į sąrašus įtraukti ir nepartinius, bet tai nekeičia esmės). Taigi į Europos parlamentą gali patekti tik veikėjai, priklausantys partinėms viršūnėlėms arba jų palaiminti asmenys. Antra vertus, Europos parlamentas savo sandara atitinka unitarinės valstybės valdžios organą. Tai ne tik neatitinka tikrovės, bet vargu ar apskritai priimtina Europos valstybėms tokia Europos Sąjungos perspektyva. Iš tikrųjų neaišku, kokių bendrų vertybių pagrindu Europos Sąjunga galėtų virsti unitarine valstybe. Tiek Lietuvai, tiek ir kitoms Rytų ir centrinės Europos šalims Europos Sąjunga patraukli, visų pirma, galimybėmis laisvai įsidarbinti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje, gauti iš jos finansinę paramą ir galimybėmis spartinti ekonomikos plėtotę. Tai iš esmės ir viskas. Iš kitos pusės unitarinė valstybė gali sukelti grėsmę tautos savitumo, jos kalbos, kultūros, tradicijų išsaugojimui. Globalizacijos volas neišvengiamai sukels grėsmę šioms valstybėms.
Būtų geriausiai, jei Europos parlamento sandara atitiktų Europos Sąjungos kaip savarankiškų valstybių sąjungos struktūrą. Tokiu atveju Europos parlamentą sudarytų atskirų Europos Sąjungos šalių frakcijos, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės. Kartu turėtų būti numatytas ir toks mechanizmas, kuris neleistų ignoruoti mažiausių euro parlamento frakcijų nuomonę. Tuomet Lietuvos rinkėjai galėtų išrinkti savo 12 euro parlamentarų iš balsavimui pateiktų atskirų partijų, nevyriausybinių organizacijų bei kitų nepriklausančių partijoms asmenų sąrašų. Esant tokiai sistemai rinkėjai turėtų platesnes galimybes išsirinkti savo pageidaujamus atstovus, išrinktieji euro parlamentarai iš tiesų atstovautų šalies interesams, o jie patys galėtų būti geriau kontroliuojami. Rinkėjų akyse tokių rinkimų reikšmė išaugtų, taigi ir natūraliai didėtų rinkėjų aktyvumas.
Mažas rinkėjų aktyvumas kelia tam tikras problemas visoms save laikančioms demokratinėmis šalims, kadangi jis diskredituoja pačią demokratinę sistemą. Didelis rinkėjų aktyvumas buvo labai svarbus ir sovietinei valdžiai dėl visai suprantamų priežasčių. Taigi ši problema opi abiems sistemoms. Tačiau balsuoti ar nebalsuoti demokratiniuose rinkimuose yra laisvas piliečio pasirinkimas. LR Konstitucijoje yra įtvirtinta teisė piliečiams „rinkti ir būti išrinktais“, bet teisė ir prievolė nėra vienas ir tas pats. Dar daugiau, jeigu rinkėjas nežino, už ką balsuoti, arba kandidatai jo netenkina, tai jis apskritai neturėtų dalyvauti rinkimuose tuo išreikšdamas savo pilietinę poziciją, kadangi dalyvavimas rinkimuose šiuo požiūriu būtų tiesiog nesuprantamas. Sovietinėje sistemoje ši problema buvo sprendžiama paprastai – visada balsuodavo 99 proc. rinkėjų (nepriklausomai nuo to, kiek iš tikrųjų balsuodavo), kurie atlikdavo savo „pilietinę pareigą“, tačiau demokratiniuose rinkimuose toks kelias ne tik nepriimtinas, bet vargu ar įmanomas. Gal būt mes galėtume pasinaudoti jau turimu patyrimu – pasitelkti „Maksimą“ ar kitus prekybos tinklus. Rinkėjas, pateikęs kortelę „aš balsavau“, galėtų gauti arba skalbimo miltelių pakelį, arba alaus butelį, arba kontrabandinių cigarečių blokelį (šiam tikslui galėtų būti kaupiami konfiskuoti iš kontrabandininkų). Rezultatas, manau, patenkintų visus lūkesčius – ir rinkėjai gausiai dalyvautų rinkimuose, ir „Maksimai“ būtų naudinga – galbūt būtų atlaidžiau žiūrima į Leo aferą ir pagaliau demokratijos prestižas būtų apgintas. Žinoma, rinkimai
virstų tikra komedija, bet juk taip jau buvo.
Kai kuriose ES šalyse teisė balsuoti įstatymų paversta prievole balsuoti. Nors tokio įstatymo dėka ir pasiekiamas gana aukštas rinkėjų dalyvavimo rinkimuose lygis, tačiau jis pažeidžia liberaliosios demokratijos principus. Tokiu keliu nesiryžo eiti net sovietinė sistema. Jeigu mūsų valdžia sugalvotų tokiu pat būdu didinti demokratijos fasadinį prestižą, tai pagal logikos dėsnius minėta LR Konstitucijos nuostata turėtų būti keičiama subalansuotai ir turėtų skambėti taip – LR piliečiai privalo rinkti ir būti išrinktais. Šiuo atveju kiekvienas šalies pilietis privalėtų ne tik rinkti, bet ir būti išrinktas į kokį nors organą – kas į Prezidentus, kas į Seimą, kas į Europos parlamentą, kas į teisingo nuorūkų numetimo kontrolės komitetą (valstybės, vietinį, gatvės, kiemo) arba gyvūnėlių ekskrementų surinkimo priežiūros komitetą, aplinkos pagražinimo komitetą ir t.t. Tokių organų reikėtų įsteigti tiek, kad kiekvienas pilietis užsiimtų visuomenei naudinga veikla. Rezultatas būtų nuostabus – visi dalyvauja rinkimuose, visi išrinkti, šalis gražėja, o šalies piliečiai tampa labai sąmoningi ir pilietiški. Tikras komunizmas.
Atmetant juokus į šalį, reikia pripažinti, jog problema egzistuoja ir patys rinkimai turėtų būti demokratiškesni. Tokios rinkimų sistemos gali būti sukurtos, tačiau tai jau kito straipsnio tema. Apskritai, pasisakydami už piliečio teisę rinkti arba nerinkti, mes nemanome, jog geriausia išeitis nedalyvauti rinkimuose. Dalyvavimo rinkimuose tikslas bent jau galėtų būti tokios renkamojo organo sudėties suformavimas, kad jame greta pozicijos būtų stipri opozicija, kas leistų išvengti „buldozerinio“ principo, įgyvendinant, pavyzdžiui, „naktinius“ sprendimus, kuriuos patys iniciatoriai atsitokėję pavadino klaida. Taigi ieškoti kelių kaip tobulinti rinkimų sistemą būtina, ir ne tik prieš rinkimus, o pačios demokratinės sistemos tobulinimo kontekste.
Gediminas Davulis, MRU ekonomikos profesorius
