Žinomas visuomenininkas, žmogaus teisių gynėjas Gintautas Bukauskas pastebi, kad Lietuva yra Rusijos informacinio karo lauke ir perspėja, kad viešojoje erdvėje įsitvirtina oficialūs Maskvos primetami stereotipai.
– Daug metų dirbate su čečėnų pabėgėliais, netgi turėjote nemalonumų su uoliais Valstybės saugumo departamento antiteroristais. Populiarus klausimas Lietuvoje – kam jums tie čečėnai?
– Geras klausimas. Prieš 20 metų tokio net nebūtų kilę. Tuomet didžioji Lietuvos gyventojų dalis simpatizavo čečėnų kovai už nepriklausomybę, palaikė siekį sukurti savo valstybę. Lietuviams, ką tik ištrūkusiems iš Sovietų Sąjungos tautų katilo, buvo dvasiškai labai artima ten likusių tautų kova. Deja, situacija per dvidešimt metų pasikeitė. Esame Rusijos informacinio karo lauke. Mūsų šalies žiniasklaidoje pradėjo vyrauti Maskvos peršami stereotipai tiek apie čečėnų kovą už nepriklausomybę, tiek apie pačią čečėnų tautą. Pradėjo keistis tiek Lietuvos gyventojų nuotaikos, tiek mūsų valstybės institucijų vykdoma politika čečėnų pabėgėlių atžvilgiu.
Nuo Rusijos statytinio Ramzano Kadyrovo represijų pasprukusius čečėnus mūsų Migracijos departamento darbuotojai ragina grįžti „į atkuriamą taikią Tėvynę“, teigiama, kad „karo veiksmai jau nebevyksta“. Šiuo metu čečėnų pabėgėliai linkę Lietuvą aplenkti. Po Gatajevų ar Eglės Kusaitės bylų čečėnai mano, kad Lietuva nėra saugi šalis nei užsieniečiams, nei savo piliečiams. Teisėsaugos institucijų provokacija galima prieš bet kurį žmogų. Varžomos čečėnų pabėgėlių teisės tampa visos mūsų visuomenės laisvės indikatoriumi. Negindamas, nesaugodamas pabėgėlių teisių neginu, nesaugau ir savo teisių.
– Nėra lengva apeiti realiai egzistuojančią, islamo vardu vykdomą, dažnai ir čečėnų vardu pristatomą terorizmo temą. Ką jūs apie tai manote? Ar lengva atkirsti į klausimą – kodėl ginate tuos, kurie neva asocijuotini su teroristais, galvų pjaustytojais, sprogdintojais?
– Turime atskirti du dalykus. Terorizmo sampratą Vakarų demokratijos šalyse ir Rusijoje. Ir kokia samprata vadovaujasi VSD 8-toji (kovos su terorizmu) valdyba? Eglės Kusaitės byla parodė, kad Arūno Paukštės vadovautai valdybai (dabar departamento struktūra reorganizuota, – Balsas.lt) artimesnė Rusijos terorizmo samprata. O Rusijoje mūsų „miško broliai“ tebevadinami banditais... Paskaitę pokario spaudą pamatytume, kad tuometiniai mūsų partizanai ir dabartiniai čečėnų kovotojai piešiami labai panašiomis spalvomis. Laikai keičiasi, bet Rytų imperijos informacinio karo metodai nepasikeitė.
– Kodėl, visgi, būtent čečėnai? Juk yra ir Tibetas, ir daugiau pavergtų tautų? Kai kas pasakytų, kad tai dėl išankstinio nusistatymo prieš Rusiją.
– Lietuvius ir čečėnus sieja kovos bendrystė prieš tą pačią imperiją. Tibeto kova mums irgi artima, bet mažiau pažįstama. Kinijos kareivio autų kvapas lietuvio nosies nepasiekė, o Rusijos kareivinių tvaikas labai gerai atpažįstamas ir čečėnų, ir lietuvių.
– O kaip gi klausimas – „ar amerikiečiai geresni?“, JO juk ir lietuviai dalyvauja Afganistane bei Irake. Ar jie ten nėra kaip stribai? Yra juk ir tokia pozicija.
Žinomas visuomenininkas, žmogaus teisių gynėjas Gintautas Bukauskas pastebi, kad Lietuva yra Rusijos informacinio karo lauke ir perspėja, kad viešojoje erdvėje įsitvirtina oficialūs Maskvos primetami stereotipai.
– Daug metų dirbate su čečėnų pabėgėliais, netgi turėjote nemalonumų su uoliais Valstybės saugumo departamento antiteroristais. Populiarus klausimas Lietuvoje – kam jums tie čečėnai?
– Geras klausimas. Prieš 20 metų tokio net nebūtų kilę. Tuomet didžioji Lietuvos gyventojų dalis simpatizavo čečėnų kovai už nepriklausomybę, palaikė siekį sukurti savo valstybę. Lietuviams, ką tik ištrūkusiems iš Sovietų Sąjungos tautų katilo, buvo dvasiškai labai artima ten likusių tautų kova. Deja, situacija per dvidešimt metų pasikeitė. Esame Rusijos informacinio karo lauke. Mūsų šalies žiniasklaidoje pradėjo vyrauti Maskvos peršami stereotipai tiek apie čečėnų kovą už nepriklausomybę, tiek apie pačią čečėnų tautą. Pradėjo keistis tiek Lietuvos gyventojų nuotaikos, tiek mūsų valstybės institucijų vykdoma politika čečėnų pabėgėlių atžvilgiu.
Nuo Rusijos statytinio Ramzano Kadyrovo represijų pasprukusius čečėnus mūsų Migracijos departamento darbuotojai ragina grįžti „į atkuriamą taikią Tėvynę“, teigiama, kad „karo veiksmai jau nebevyksta“. Šiuo metu čečėnų pabėgėliai linkę Lietuvą aplenkti. Po Gatajevų ar Eglės Kusaitės bylų čečėnai mano, kad Lietuva nėra saugi šalis nei užsieniečiams, nei savo piliečiams. Teisėsaugos institucijų provokacija galima prieš bet kurį žmogų. Varžomos čečėnų pabėgėlių teisės tampa visos mūsų visuomenės laisvės indikatoriumi. Negindamas, nesaugodamas pabėgėlių teisių neginu, nesaugau ir savo teisių.
– Nėra lengva apeiti realiai egzistuojančią, islamo vardu vykdomą, dažnai ir čečėnų vardu pristatomą terorizmo temą. Ką jūs apie tai manote? Ar lengva atkirsti į klausimą – kodėl ginate tuos, kurie neva asocijuotini su teroristais, galvų pjaustytojais, sprogdintojais?
– Turime atskirti du dalykus. Terorizmo sampratą Vakarų demokratijos šalyse ir Rusijoje. Ir kokia samprata vadovaujasi VSD 8-toji (kovos su terorizmu) valdyba? Eglės Kusaitės byla parodė, kad Arūno Paukštės vadovautai valdybai (dabar departamento struktūra reorganizuota, – Balsas.lt) artimesnė Rusijos terorizmo samprata. O Rusijoje mūsų „miško broliai“ tebevadinami banditais... Paskaitę pokario spaudą pamatytume, kad tuometiniai mūsų partizanai ir dabartiniai čečėnų kovotojai piešiami labai panašiomis spalvomis. Laikai keičiasi, bet Rytų imperijos informacinio karo metodai nepasikeitė.
– Kodėl, visgi, būtent čečėnai? Juk yra ir Tibetas, ir daugiau pavergtų tautų? Kai kas pasakytų, kad tai dėl išankstinio nusistatymo prieš Rusiją.
– Lietuvius ir čečėnus sieja kovos bendrystė prieš tą pačią imperiją. Tibeto kova mums irgi artima, bet mažiau pažįstama. Kinijos kareivio autų kvapas lietuvio nosies nepasiekė, o Rusijos kareivinių tvaikas labai gerai atpažįstamas ir čečėnų, ir lietuvių.
– O kaip gi klausimas – „ar amerikiečiai geresni?“, JO juk ir lietuviai dalyvauja Afganistane bei Irake. Ar jie ten nėra kaip stribai? Yra juk ir tokia pozicija.
– Mūsų laikų bruožas – stiprėjantis civilizacijų konfliktas. „Demokratijos eksportas“ ant automatų durklų save vis labiau diskredituoja. Mūsų kariams pauostyti parako sveika, bet dalyvavimas beviltiškoje karinėje kampanijoje mus demoralizuoja. Sprendimų reikėtų ieškoti taikiame dialoge: „Šoviniai – į pieštukus“. Tai pats sunkiausias kelias, tačiau alternatyvos neturime. Vakarų pasaulis negali pastatyti po kareivį šalia kiekvieno Talibano kovotojo.
