Dr. Kęstutis Jaskelevičius („Ekonomika ir visuomenė/Business and exhibitions“, 2013,8)
Mokesčiai yra nuolat kritikuojami ir koneveikiami. Kitaip, matyt, ir negali būti, nes jie savaime yra neišvengiamas blogis. Kodėl? Todėl, kad tai dalies asmens ar įmonės pajamų atėmimas. Kita vertus, mokesčiai – vienas svarbiausių valstybingumo elementų. Be jų negalės būti suformuotas centralizuotas valstybės iždas, užtikrinantis viešųjų funkcijų vykdymą. Taigi, kritikuoti vertėtų ne mokesčius apskritai, o jų rūšis, proporcijas, tarifus, apmokestinimo taisykles ir tvarką.
Mokesčiai politinių cinikų rankose
Kalbėti apie mokesčių tobulinimą itin mėgsta politikai ir jų partijos, besibraudamos prie valdžios. Tačiau siekis tobulinti mokesčius yra savaime ydingas. Tai tas pats kaip tobulinti, tarkime, žmonių skriaudimo būdus. Juk pajamų atėmimas, tegu ir valstybės funkcionavimo vardan, yra skriauda. Taigi, Ingrida Šimonytė skriaudė netobulai, o Rimantas Šadžius tai atliks tobulai?
Visais atžvilgiais būtų teisingiau, jei mokesčių sistemoje būtų užsibrėžiama ieškoti optimalaus mažiausiai trijų elementų derinio: pirma, mokesčių naštos proporcijų; antra, ūkio subjektų ekonominės motyvacijos ir suinteresuotumo; trečia, racionalių valstybės poreikių, kurie bet kokiu atveju turi priklausyti nuo realių galimybių. Jei šie elementarūs postulatai gultų į partijų rinkimų programas, o vėliau ir į valstybės fiskalinės politikos pamatus, gerokai sumažėtų daugiakalbystės ir nesibaigiančių rietenų mokesčių temomis.
Pagaliau, mokesčiai yra per daugel metų ir daugelio šalių sukaupta patirtis, esama net šiokios tokios teorijos ir apibendrinimų. Todėl švaistytis kokiais nors pažadais ar tenkinti tam tikrų interesų grupių lobistinius įgeidžius yra tiesiog politinis cinizmas. Kiekvienas mokesčių krustelėjimas privalo būti tvirtai argumentuotas ir suprantamai paaiškintas. Deja, šių paprasčiausių reikalavimų yra nepaisoma.
Idealiu atveju finansų ministras ir premjeras turėtų it sumanūs orkestro vadovai, pasikliaudami išlavinta ekonomine klausa, taip diriguoti visuomenės gyvenimui ir šalies ūkiui, kad būtų artėjama prie minėtųjų elementų optimumo. Tai reiškia, kad: pirma, kiekvienam vidutiniuoju laikotarpiu privalo būti surastas toks socialinio teisingumo kriterijus, kuris pagrįstų mokesčių naštos paskirstymą tarp darbo ir kapitalo arba, kitaip tariant, būtų paisoma samdomųjų darbuotojų poreikių, garantuojančių jiems orų gyvenimą, ir tuo pat metu nebūtų slopinama verslo motyvacija; antra, mokesčių sistema (rūšys, tarifai, taisyklės ir tvarka) privalo būti kiek įmanoma paprastesnė, suprantama mokesčių mokėtojams ir, svarbiausia, nepriekaištinga ir visaapimanti idant ekonomikos šešėliui teliktų plyšiai; trečia, viešosios valstybės funkcijos privalo tenkinti esminius visuomenės poreikius, o biudžeto asignavimai taip skaidriai skirstomi ir kontroliuojami, kad nekiltų net menkiausių abejonių dėl lėšų panaudojimo pagrįstumo, o tuo labiau, teisėtumo.
Suprantama, tai idealus viešųjų finansų modelis, kuris turėtų būti tarsi siekiamybė, diskusijų ir ginčų aikštelė. Kad savo nuomonę apie mokesčius galėtų išsakyti ne tik neretai menkai apie juos teišmantys politikai, bet ir mokesčių ekspertai, praktikai, fiskalinės politikos žinovai ir teoretikai, piliečiai. Ir valdžia šias nuomones privalėtų išgirsti. Tik šiuo atveju galime galvoti apie racionalesnės fiskalinės politikos ir mokesčių sistemos konstravimą. O finansų ministras ir premjeras nebūtų it sukaitę šienpjoviai, mojuojantys mokesčių dalgiais.
Kaip ant Algirdo Šemetos dangus griuvo
Uoliausiais šienpjoviais, ko gero, buvo finansų ministras Algirdas Šemeta, vėliau jį pakeitusi Ingrida Šimonytė ir premjeras Andrius Kubilius. Prieš penketą metų driokstelėjusi ekonominė krizė buvo nelengvas išbandymas ką tik valdžią perėmusiai konservatorių vadovautai permainų koalicijai. Generalinė tuometės vyriausybės kryptis buvo radikalus ir beatodairiškas viešųjų išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas. Daugiausia valstybės tarnautojų, pareigūnų atlyginimų ir pensininkų sąskaita.
Ne itin racionaliai tvarkomi viešieji finansai palyginti per trumpą laiką buvo visiškai išderinti. Bene labiausiai daugelio atmintin įsirėžė naktinės mokesčių reformos scenarijus, kai ištisą savaitę iki išnaktų buvo priimami paskubomis sukurpti, vienas kitam prieštaraujantys įstatymai. Tarp verslininkų ir namų ūkių buvo sukelta didelė panika. Atrodė, kad tik tie nuolatiniai Seimo posėdžiai ir išgelbės valstybę nuo visiško bankroto. Tačiau netrukus tapo aišku, kad Andriaus Kubiliaus vadovaujama koalicija gerokai persistengė. Ant Algirdo Šemetos uodegos ne dangus, o tik keli kopūstlapiai užgriuvo.
Deja, sprendimai viešųjų finansų ir mokesčių srityje buvo priimti, o jų negatyvi įtaka dar bus juntama ilgokai. Kodėl? Atrodytų, mokesčių didinimą ir viešųjų išlaidų karpymą reikėtų vertinti itin pozityviai - juk taupoma. Tačiau Algirdo Šemetos ir Andriaus Kubiliaus atveju priimtieji sprendimai prieštaravo ekonominės sistemos logikai. Ekonomikos variklis yra išlaidos. Racionalios ir net neracionalios.
Suprantama, ši logika yra gana prieštaringa ir slepia savyje akivaizdų paradoksą. Tačiau dar anglų ekonomisto Džono Keinso (John Maynard Keynes) prieš daugiau nei šimtmetį sukonstruotu ūkio modeliu yra grindžiamos daugelio valstybių makroekonominės sistemos. Pasak Džono Keinso, vyriausybė, savo išlaidomis didindama visuminę paklausą, skatina ir ekonomikos augimą, o išlaidų mažinimas gali būti nuosmukio priežastis.
Taigi, dauguma valstybių ir ekonominės krizės laikotarpiu paisė šios priklausomybės. Algirdas Šemeta su Andriumi Kubiliumi ryžosi antikriziniam eksperimentui. Ir prašovė pro šalį. Nors išlaidų skatinimu grįsta ekonominė sistema turi be galo daug ydų, tačiau reikėtų demontuoti ją visą, o ne traukyti viena su kita susijusias ūkio grandines. Namų ūkio vartojimo skatinimas įvairiomis rinkodaros priemonėmis taip pat turi savo išvirkščiąją pusę. Tačiau ūkį ištiktų neregėtas nuosmukis, jei namų ūkiai imtų sutartinai taupyti ir savo išlaidas sumažintų perpus.
Politinės klastos scenarijus
Atrodė, kad socialdemokratai, subūrę pajėgią politinę koaliciją, ištaisys akivaizdžius fiskalinės politikos nelogiškumus. Tuo labiau, kad šie ketinimai buvo įrašyti ir į Vyriausybės 2012-2016 metų programą. Štai kelios citatos iš šios programos: „Mokesčių sistemos pertvarkos esmė: tolygesnis mokestinės naštos paskirstymas tarp darbo ir kapitalo, didesnis pajamų ir turto apmokestinimo progresyvumas, vien socialiai reikšmingų ir tikslingų lengvatų taikymas“ (punktas 28), „Taisysime ankstesnės valdžios „naktinės“ mokesčių reformos klaidas... Atliksime kompleksinę darbo jėgos apmokestinimo pajamų ir socialinio draudimo mokesčiais peržiūrą. Taikysime neapmokestinamojo turto dydį (nekilnojamojo turto mokestis fiziniams asmenims priklausys nuo turto vertės, jo paskirties)“ (punktas 64). Deja, to neįvyko. Tiesa, vos perėmusi šalies vairą, Vyriausybė pranešė, kad suformuota itin kompetetinga darbo grupė, kuri rengs kompleksinės mokesčių reformos projektą. Suburtoji darbo grupė, kurios dalyvių atstovaujamieji interesai buvo tokie prieštaringi, kad bendro sutarimo niekada nebūtų pasiekta.
Ar gali bendrą požiūrį pasiekti laisvosios rinkos apologetai, suinteresuotų verslo grupių atstovai ir valdžios aparato darbuotojai? Vargu. Todėl premjerui teliko nutaisius malonų veidą padėkoti darbo grupei už nuveiktą darbą, o iš tikrųjų, ją išvaikyti. Kita vertus, imtis esminės mokesčių reformos įsibėgėjus biudžetiniams metams irgi yra ne pats geriausias laikas.
Tačiau dabar jau aišku, kad reformuoti mokesčių sistemos niekas ir nesirengė. Viskas vyko tik dėl akių. Ko gero, todėl ir į darbo grupę nebuvo pakviesta mokesčių srities teoretikų. Įsitikinti tuo, kad reforma buvo tik imituojama, galima pažvelgus į mokestines pataisas, įsigaliosiančias nuo 2014 m. Kas pakeista?
Pirma, šimtu litų (iki 570 Lt) padidintas neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD). Asmenų, gaunančių minimalų atlyginimą pajamos dėl to padidės 21 litu. Antra, nuo 100 iki 200 Lt padidintas NPD už pirmą vaiką, kaip ir už antrą, trečią ir t.t. (pajamos padidėja 15 Lt). Trečia, nuo 20 proc. iki 15 proc. sumažintas mokestis dividendams. Ketvirta, 15 proc. apmokestintos indėlių ir skolos vertybinių popierių palūkanos ir pajamos iš akcijų, kai gautų metinių pajamų suma viršija 10 tūkst. litų (skaičiuojama, kad asmenų, gaunančių tokias pajamas, yra minimalus skaičius). Penkta, pratęsta 9 proc. PVM lengvata šildymui ir 5 proc. PVM lengvata vaistams. Šešta, pratęsta lengvata investicijoms į esminį technologinį atsinaujinimą (ši lengvata suteikia galimybę iki 50 proc. sumažinti apmokestinamąjį pelną 2014-2018 m. patirtoms išlaidoms). Štai ir visa socialdemokratų „esminė“ mokesčių reforma.
Beje, dėl kai kurių lengvatų socialinio ir ekonominio turinio. Štai 9 proc. PVM lengvata šildymui, kuri neva svarbi dėl savo socialinio reikšmingumo. Socialiniu reikšmingumu ji net nedvelkia, nes 70 proc. šia lengvata besinaudojančių yra pasiturintieji miestų gyventojai. Tuo tarpu nepasiturintieji kaimų ir miestelių gyventojai savo būstus šildantys malkomis, anglimis ir kitu kuru ir toliau mokės 21 proc. PVM.
Kodėl pratęsta pelno mokesčio lengvata investicijoms į esminį technologinį atsinaujinimą? Atrodytų, tam, kad skatintų techninę pažangą. Tačiau vadinamasis esminis technologinis atsinaujinimas dėl šios sąvokos nekonkretumo ir neapibrėžtumo senokai tapo landa pelno mokesčiams slėpti.
Kertinės fiskalinės proporcijos
Fiskalinėje politikoje svarbi reikšmė yra teikiama dviems proporcijoms, kurios nulemia kitus mokesčių sistemos ypatumus. Pirma, tai per centralizuotus biudžetus paskirstomoji BVP dalis. Antra, tai darbo ir kapitalo apmokestinimo proporcija. Abi šios proporcijos mūsiškėje mokesčių sistemoje turi gana rimtų ydų (ir jos tampa dar ryškesnės žvelgiant iš socialdemokratinių pozicijų). Pirmiausia, dėl per centralizuotus biudžetus perskirstomos BVP dalies. Mokesčių sistema šalyje per visą nepriklausomybės laikotarpį klostėsi gan padrikai, įvairūs mokesčiai be reikiamo pagrindimo tai buvo mažinami, tai didinami, daugelyje ūkio sektorių taikomos nesuvokiamos išimtys ar lengvatos (pvz., naudingųjų išteklių gavyboje).
Nė viena politinė partija neišdrįso imtis esminės mokesčių sistemos pertvarkos, kuri siektų tam tikros fiskalinės strategijos ir realaus, bet ne menamo socialinio teisingumo. Belieka spėlioti, kodėl dabartinė valdžia, tiek kritikavusi konservatorių „naktinę“ mokesčių reformą, apsiribojo tik paviršutiniškomis pataisomis? Išsigando kritikos, galimo finansinių srautų sutrikimo, o gal tiesiog pritrūko organizuotumo ir kompetencijos? Tuo labiau, kad ir premjeras apie tai užsimena. Štai miglotos jo mintys iš interviu „Verslo žinioms“: „Dabar priimti mokesčių įstatymai yra ne mokesčių reforma, o tik tam tikras sistemos patvarkymas (kas tai per veiksmas mokesčių korekcijos požiūriu?- K.J.), įvertinant kiekvieno pateikto siūlymo keisti mokesčių sistemą efektą biudžetui... Kai kurie mokesčių įstatymų keitimai gali būti pateikti Seimui kartu su kitų metų biudžetu“.
Šios padrikai susiklosčiusios mokesčių sistemos rezultatas – itin maža per centralizuotus biudžetus perskirstoma BVP dalis. Antai, 2006 m. per nacionalinį, socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo biudžetus buvo perskirstyta 34,1 proc. sukurtojo BVP, o 2011 m. ši dalis net sumažėjo iki 33 proc. (žr. lentelę). Beje, daugelyje kitų ES šalių centralizuotai perskirstoma BVP dalis siekia 50 proc. ir net daugiau. Taigi, ar ne čia vertėtų ieškoti nuolatinio biudžeto deficito, augančios valstybės skolos, visuomenės skurdo ir kitų socialinių problemų ištakų?
Darbo ir kapitalo mokesčiai
Ne mažiau svarbi ir reikšminga yra kita fiskalinė proporcija. Tai proporcija tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo. Būtent darbo ir kapitalo apmokestinimo santykis gali tarnauti socialinio teisingumo kriterijumi. Kas kitas, jei ne mokesčių naštos paskirstymas tarp samdomųjų darbuotojų ir kapitalistų labiausiai atspindi visuomenėje vyraujantį požiūrį į socialinį teisingumą? Ir nors mokesčių srityje jis sunkokai apibrėžiamas, tačiau visiems piliečiams gerai matomas ir suprantamas.
Akivaizdu, kad fiskalinė darbo ir kapitalo apmokestinimo proporcija mūsiškėje mokesčių sistemoje yra pernelyg užgulusi darbą ir itin atlaidi kapitalo indėliui į valstybės iždą. Statistiniai duomenys byloja, kad 2004 m. darbo apmokestinimo dalis bendrame valstybės pajamų sraute be ES paramos siekė 56,7 proc., o 2010 m. padidėjo iki 61,5 proc.
Šią mokesčių sistemos ydą nuolat pabrėžia politikai, apie ją kalbama ir dabartinės Vyriausybės programoje, tačiau lauktų pokyčių neįvyko ir, matyt, šioje Seimo kadencijoje nebus. Kodėl? Todėl, kad kapitalo atstovai turi esminės įtakos visoms politinėms partijoms.
Beje, proporcija tarp darbo ir kapitalo apmokestinimo gali būti valstybės oligarchizacijos ir „subtilesnio“ korupcijos lygio parametras. Antai, komerciniai bankai 2012 m. uždirbo virš 1 mlrd. litų ikimokestinio pelno. Tačiau įvairių finansinių manipuliacijų ir specialiųjų atidėjimų dėka pelno mokesčio į valstybės biudžetą buvo sumokėta vos 6 tūkst. litų. Šio absurdo nenori matyti nei Finansų ministerija, nei Lietuvos bankas. Panašiai elgiasi ir didieji prekybos tinklai, įsteigdami daugybę dukterinių įmonių, o po to finansiniuose srautuose nuslėpdami didžiąją pelno dalį. Nemažą dalį įvairių mokesčių apsukrūs verslininkai „ištirpdo“ per sandorius lengvatinio apmokestinimo zonose.
Lankstesni mokesčiai – teisingesnė valstybė
Kuriant socialinės gerovės valstybę (tai pabrėžiama socialdemokratų Vyriausybės programoje) vertėtų ieškoti teisingesnių mokesčių nustatymo kriterijų. Skurdžiai gyvenančioje visuomenėje darbo apmokestinimo našta negali būti sunkesnė už naštą, kuri tenka verslui ir kapitalui. Susirūpinimą turėtų kelti ir itin didelė vartojimo mokesčių (PVM, akcizų) dalis. Jų sąskaita surenkama virš trečdalio valstybės pajamų, tačiau šie mokesčiai daugiausia gula ant gyventojų pečių. Tuo tarpu verslo ir kapitalo dalis (pelno mokestis ir darbdavių socialinio draudimo įmokos) per dešimtmetį, t.y. nuo 2000 m. iki 2010 m., sumažėjo nuo 32,6 proc. iki 27,7 proc.
Pats ydingiausias savo socialiniu turiniu yra PVM. Ar teisinga, kad vienodą indėlį bendroms valstybės reikmėms moka menkas pajamas gaunantys namų ūkiai ir pasiturintys bei turtingi piliečiai? Suprantama, valdžiai PVM mielas dėl patogaus administravimo ir garantuotų įplaukų. Tačiau ar patogus administravimas gali būti esminiu socialinės gerovės požymiu?
Kodėl PVM radikaliai nesumažinus, tarkime, iki 10 proc., o mokesčių naštos neperkėlus ant ne mažiau patogaus administruoti pardavimų (apyvartos) mokesčio, kurį mokėtų verslo organizacijos? Pardavimų (apyvartos) mokestis galėtų būti saikingai progresinis. Šitaip išaugtų kapitalo ir verslo indėlis valstybės pajamose. Beje, pardavimų (apyvartos) mokestis yra plačiai taikomas valstybėse, siekiančiose teisingiau paskirstyti mokesčių naštą tarp darbo ir kapitalo.
Lankstesni kriterijai galėtų būti taikomi ir apmokestinant gyventojus. Dabartinė NPD taikymo metodika sukelia didesnę painiavą nei sprendžia socialinio teisingumo dalykus. Ar nevertėtų asmenų apmokestinimą sieti su jų amžiumi, šeimine padėtimi ir turto cenzu? Akivaizdu, kad jaunos šeimos patiria didžiausią pajamų stygių. Todėl jų mokestinė našta gyvenimo tarpsnyje, tarkim, iki 30-35 metų galėtų būti gerokai mažesnė, o vėliau didėti.
Progresinis turto mokestis
Svarbus apmokestinimo kriterijus yra ir turto cenzas. Turtingesniųjų piliečių indėlis santykinai turėtų būti didesnis. Daug ginčijamasi dėl progresinio gyventojų pajamų mokesčio, tačiau tai veikiau politinė retorika nei rimti ketinimai šį principą įgyvendinti. Kita vertus, pajamų diferenciacija nėra tokia ryški, kad su tuo reikėtų sieti žymų valstybės pajamų padidinimą. Kas kita yra turto apmokestinimas taikant progresinę skalę. Tai viena, tai kita politikų grupė prabyla apie nekilnojamojo turto mokestį, tačiau, ko gero, vien tam, kad sukeltų visuomenėje paniką. Mat, yra siūlomas labai žemas pradinis mokesčio slenkstis ir nutylima apie progresinį jo principą.
Būtina esminė mokesčių ideologijos peržiūra. Socialinės gerovės valstybės samprata reikalauja, kad būtų paisoma socialinio teisingumo paskirstant mokesčių naštą tarp vargingiau gyvenančių ir pasiturinčiųjų piliečių, tarp darbo ir kapitalo.
