Pasaulį krečianti ekonominė krizė išbloškia mus iš įprastų vėžių, verčia perkainoti vertybes, koreguoja pasaulėžiūrą. Ji priverčia iš naujo stebėtis ir žmogaus proto didybe, ir žmogiškosiomis silpnybėmis.
„Dusinti“ ar stimuliuoti?
Pasiekia neįtikėtinos žinios. Galingiausi koncernai ir bankai, ilgus dešimtmečius puikavęsi savo pinigais ir galia, dabar su ubagų terbomis rikiuojasi vyriausybių ir parlamentų prieigose prie labdaringos sriubos. Įžymieji kompanijų vadybininkai (angliškai vadinami CEO, nepainioti su LEO), kuriems už genialų vadovavimą kiekvieną mėnesį būdavo atseikėjamos milijoninės sumos, žadinančios vaizduotę net ir JAV kontekste, dabar pildo paraiškas visuomeninių pinigų injekcijoms bendrovių gyvybei palaikyti. Prašomos sumos siekia dešimtis milijardų dolerių.
Krizė keičia mūsų požiūrį į tai, kas yra rinka ir kaip ji funkcionuoja. Sudie „nematomos rankos“ ir susireguliuojančių finansų rinkų filosofijai. Pasaulis pereis prie kur kas griežtesnio ekonomikos reguliavimo. Tik kažin, ar žmogiškųjų bėdų ratas ties tuo sustos. Pašaliečiai mano arba bent iki šiol manė, kad ekonomika yra tikslus ir aiškus mokslas, mokslo deivių gretoje stovintis turbūt greta matematikos. Tačiau krizė atskleidė, kad ekonomikos ir finansų šviesulių požiūriai į tos pačios krizės įveikimą radikaliai skiriasi. Pavyzdžiui, finansų analitikas Gitanas Nausėda mano, kad ištikus krizei reikia didinti mokesčius ir nebijoti vartojimo mažėjimo (jis pritaria naujosios vyriausybės antikriziniam planui), o ekonomistas profesorius Povilas Gylys įsitikinęs, kad ištikus krizei ekonomikos jokiu būdu nevalia „dusinti“ aukštesniais mokesčiais, valstybė turi stimuliuoti ekonomiką. Žinoma, dar įdomiau, kai Vokietijos finansų ministras Peeras Steinbrückas pradeda viešai „auklėti“ savo Didžiosios Britanijos kolegą, kad šis suklydo atėjus krizei sumažindamas PVM. Taigi klausimas „kaip reguliuoti?“ nė kiek nemažesnis ir nelengvesnis, nei klausimas „ar išvis verta reguliuoti?“
Afera dangoraižyje
Faktas, kad ekonomikos mokslas negali pateikti aiškesnio atsakymo į tokį, atrodytų, paprastą klausimą (ar didinti mokesčius ištikus krizei?), įdomus jau pats savaime, ypač turint omenyje, kad yra gerai žinoma ir išstudijuota daugelio valstybių dešimtmečių ekonomikos ir pinigų politikos patirtis. Dar keisčiau, kad iš esmės niekas nenumatė besiartinančios pasaulinės finansų krizės. Atsimenu nusistebėjimą, kuris buvo reiškiamas jau 1997–1998 m. kilusios Azijos krizės metu. Po saule vaikšto šitiek ekonomistų, Nobelio premijos laureatų ir mažiau tituluotų, šitiek pristeigta universitetų ir „smegenų centrų“, yra šitiek rinkas skenuojančių bankų ir kitų finansinių institucijų, galų gale, veikia galingos tarptautinės analitinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis valiutos fondas ar Pasaulio bankas, o apie besiartinantį regiono krizės debesį – niekas nė šnipšt. Kiek prisimenu, tada buvo nuspręsta sustiprinti prognostinius analitinių centrų gebėjimus. Pasirodo, to padaryti nepavyko. Juo keisčiau, kad tokios prognozės nėra vien vyriausybių ar nerangių tarptautinių organizacinių dinozaurų interesas – tiksli prognozė prilygtų šventojo Gralio suradimui, iš to būtų galima pasakiškai uždirbti. Tačiau vis dėlto tai nepavyksta niekam. Niekam nepavyko pastebėti ir šio burbuliuko, nors jis siekė „tik“ 30 trilijonų JAV dolerių.
Vyraujantis viešasis diskursas, pasirodo, irgi yra ne kas kita, kaip tik plepalai. Prieš ketverius – penkerius metus solidžiausiuose pasaulio laikraščiuose buvo apstu straipsnių, liaupsinančių JAV ekonomiką. Žurnalistai ir apžvalgininkai rungtyniavo vienas su kitu kurdami ditirambus. Dabar jau tonas smarkiai keičiasi. Niekas nebetrimituoja apie JAV nelygstamą pranašumą prieš Vokietiją ir Prancūziją, nors šios valstybės vos prieš keletą metų kiekviena proga buvo vadinamos didžiausiomis stagnatorėmis ir atsilikėlėmis. Žinoma, JAV lieka ir dar ilgai išliks versliausia ir inovatyviausia valstybe, disponuojančia milžiniškais intelekto resursais, tačiau vis dėlto ekonomikos ir finansų krizė prasidėjo būtent JAV, ir labai įmanoma, kad ši šalis krizės bus paveikta net daugiau, nei Europa. Dabar aiškėja, kad didelę dalį pastarųjų metų Amerikos ekonomikos stebuklo sudarė į šalies bendroves plaukiančių investicijų srautas, kurį lėmė augimo lūkesčiai. Iš tiesų buvo sukurta gigantiška finansų piramidė – paskolos nekilnojamajam turtui ir investicinių bankų veikla buvo pagrįsta tais pačiais nepamatuotais lūkesčiais.
Problemos tokios gilios, kad noromis nenoromis kyla esminis klausimas apie jų ryšį su politine sistema - neišskiriant ir JAV. Pažvelkime kad ir į pastarąjį skandalą, kai Bernardas Madoffas, užsirakinęs viename Niujorko dangoraižio aukšte, kur, sakoma, tik jis pats vienas galėdavęs užeiti, per keliolika metų niekieno netrukdomas ir neįtariamas sugebėjo įgyvendinti 50 milijardų JAV dolerių vertės machinaciją - tai prilygsta maždaug ketverių metų Lietuvos biudžetui (uraganas Kotryna, sugriovęs Naujojo Orleano miestą, padarė tik dvigubai didesnį, 100 milijardų JAV dolerių, nuostolį). Turbūt naivu būtų klausti, kiek kartų ir kaip Madoffo bendrovė, per kurią plaukė ar ne dešimtadalis JAV parduodamų akcijų, buvo audituota. Net ir esant blogai audito sistemai be politinio „stogo“ tokių dalykų neįgyvendinsi. Taip pat ir visam burbulo pūtimui buvo būtinas didelis politinis ir ideologinis palaikymas, kurio negalima gauti be specialių pastangų ir tikslingai nukreipiamų resursų. Gal ir banalu kalbėti apie politikus, tarsi lėlytės šokančius pagal didžiojo verslo dūdelę, tačiau, atrodo, toks vaizdinys aktualus ne tik Lietuvoje.
Gyvenome iškreiptoje ekonomikos ir informacinėje erdvėje. Krizė pati savaime neištiesins pasvirusio pasaulio, bet gal paskatins rūpestingiau rinktis informaciją ir daugiau kliautis savo galva.
