Filosofas prof. Gintautas Mažeikis teigia, kad Baltarusija yra Lietuvos kultūros amnezija, kurios neišgydo net Baltarusijos valdžios susidorojimai su demonstrantais Minsko gatvėse, užtat puikiai veikia nomenklatūrinis solidarumas, paremtas „pragmatine politika“.
Baltarusijoje yra absoliuti dauguma miegančių žmonių, kurie palaiko Aliaksandrą Lukašenką, ir šalia yra apsnūdusi kaimietiška, vartotojiška, neturinti jokio pilietinio solidarumo, jokios istorinės savigarbos Lietuva, sako filosofas.
„Iki šiol nekreipiau dėmesio, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, į tai, kas Lietuvoje manoma viešai apie Baltarusiją, kiek ji yra suprantama, ar tai yra toks amnezijos, sakyčiau, užmiršimo, nematymo, negirdėjimo, ausų užkimšimo atvejis, kada tik “superultražvaigždė" Lukašenka sugebėdavo įsiskverbti į eterį ir priminti, kad mes turime kaimynus baltarusius su jų originaliu vadovu.
Bet tuo metu man prasidėjo keisti dalykai, turiu omenyje, mano paties draugų suėmimai, mušimai, mirtys, ir nori nenori pradėjau tuo labiau domėtis. Dalios Grybauskaitės vizitai neabejotinai mane pribloškė, bet ne tik jos beveik atviras palaikymas Lukašenkos, bet labiau mane pribloškė visuomenė, kuri nematė tame jokios problemos, ydos, nebuvo dešimties skirtingų opozicijų, kurie ją kritikuotų aktyviai, išsakytų alternatyvas, bandytų jas formuoti, kas būtų demokratinei visuomenei, kuri suinteresuota pilietine atvira visuomene aplink save, visai normalu.
Ir būtų gerai, kad Sąjūdžio aktyvistai, Vytautas Landsbergis, visos tos iliuzijos lietuviško išsivadavimo įsismelktų į Baltarusijos aplinką. Ir nieko to neįvyko. O baisiausia buvo tai, kad Lietuvoje tas nedidelis skaičius žmonių kartu su manimi „Twitter“ technologijų pagalba turėjo galimybę būti visą laiką Minsko aikštėje. Įsijungiau, paleidau tokį darbinį mechanizmą, kuris leidžia gauti visas žinutes, ir kai gruodžio 19-ąją pradėjo vaikyti opozicijos mitingą Minske, mano ekrane vidutiniškai pasirodydavo iki šimto dviejų šimtų žinučių per minutę. Jų jau nebuvo galima spėti skaityti, bet tai buvo nuolatinis klyksmas iš ekrano - Pagalbos!
Muša!, Spardo!, Daužo!
Atrodo, taip netoli iki Minsko, yra nuolatiniai ryšiai, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ nuo Sąjūdžio laikų - ir niekam tai nerūpėjo! Lietuvos vyriausybės visos aplinkos ciniškas palaikymas, džiaugsmas ir sveikinimas Baltarusijos laimėjusiai vyriausybei sako, kad reikia sustoti kažkurioje vietoje ir pradėti žiūrėti į baltarusius. Baltarusijoje yra absoliuti dauguma miegančių žmonių, kurie palaiko A. Lukašenką, yra labai nedidelė susiskaldžiusios ir tragiškos opozicijos dalis, kuri laukia dar tragiškesnių įvykių, kurie galėtų tą snaudulį išblaškyti.
Ir šalia yra apsnūdusi kaimietiška, vartotojiška, neturinti jokio pilietinio solidarumo, jokios istorinės savigarbos Lietuva, kurioje nei didžiajai, nei mažajai žiniasklaidai, išskyrus mažą intelektualų opozicionierių skaičių, kaip ir Baltarusijoje, - niekam tie dalykai nerūpi, iš viso tai neegzistuoja.
Mane nustebino tas panašumas baltarusiškos ir lietuviškos savimonės - gal mes savo tokiu mąstymu esame tapatūs baltarusiams? Prieš porą trejetą dienųA. Lukašenka išsakė vieną dalyką: kad iš tikrųjų Baltarusija turi vieną vienintelį draugą - yra nepaprastai geri draugiški, daugiau nei geri kaimynystės ryšiai su Lietuva. Štai šitas jo džiugesys ir tas mūsų sąmonių adekvatumas ir panašumas, aišku, kelia klausimų.
Prisimenu, kad A. Lukašenkai ateinant pirmą kartą į valdžią prieš 17 metų Lietuvoje dalis labai draugiškai nusiteikusių žmonių džiaugėsi jo atėjimu į valdžią, sakydami, kad galų gale Vyčio jie (baltarusiai) nebenaudos, Vytis bus tik mūsų, lietuvių. Kaip gerai! Ir savęs baltarusiai litvinais nebevadins. Kokie gi jie litvinai? Kaip gerai! Nebebus mums jokių ypatingų konfliktų. Ir savo dainas, kuriose jie Oršos ar Žalgirio mūšį garbino, pamažu užmirš, istorija bus mūsų! A. Lukašenka atėjo - mes pasiėmėm savo istoriją.
Šitas negirdėjimas Baltarusijos įvykių yra ne pilietinis negirdėjimas, nes pilietiškai mes turėtume solidarizuotis, - nei pilietinis, nei mitologinis LDK mechanizmas šioje vietoje neveikia. Draudimas veikti kyla iš etinės valstietiškos savimonės, kuri dominuoja ir kuri save pavertė vartotojiška visuomene. Bet ta valstietiška vartotojiška visuomenė, kad ir kaip tai būtų graudu, yra (Lietuvos) amnezija Baltarusijai ir didžiulė baimė, kad bus pagrobti tautiniai simboliai", - konstatuoja filosofas.
Pasak G. Mažeikio, nomenklatūrinėje plotmėje puikiai veikia nomenklatūrinis solidarumas ir vienas kito supratimas. „Jis gali užtikrinti nomenklatūrinį administracinį Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimą, pasireiškiantį nuolatiniais pareiškimais, kad tai yra “pragmatinė politika". Pragmatika pasireiškia tuo, kad jokie idealai ir tikslai nėra iškeliami, o mes džiaugiamės vienas kito netrukdymu ir tuo, kad sutvarkome pasienio ruožą ir kelią į vieną ar kitą pusę. Todėl nomenklatūriniai ryšiai tarp Lietuvos ir Baltarusijos yra nuostabūs. Ir šitą nomenklatūrinį sluoksnį tenkina valstietiškas tylėjimas, kuris nebemato jokio pilietinio solidarumo ir sąjūdžio savimonės lygio. O atviras, dar nuo LDK likęs kalbėjimas yra būdingas vienam kitam intelektualui, greičiausiai istorikui ar poetui, ir kuris visoms kitoms pusėms atrodo juokingas ir apskritai niekam nereikalingas.
Sakyčiau, kad revoliucija Baltarusijoje, Minske, yra prielaida prabusti pilietinei savimonei Lietuvoje„, teigė filosofas G. Mažeikis savo pranešime „Baltarusija - Lietuvos kultūrinė amnezija„ šių metų “Santaros-Šviesos" suvažiavime.
