Publikos dėmesys jau kuris laikas prikaustytas prie įžymiojo bėglio, mūsų verslininkystės bei korupcinių ryšių simbolio G. Petriko sugrįžimo peripetijų. Valstybės institucijos žada parodyti įdomų spektaklį, kuris turėtų baigtis dideliu nusivylimo atodūsiu nesulaukus tikėtos pabaigos.
Kol kas parodyta tik įžanga – bėglio sutiktuvės, - kurioje solidi valstybės institucija Generalinė prokuratūra ryžtingai ir sąmoningai atliko kvailio vaidmenį. Neabejotina, jog tokių vaidmenų bus ir daugiau.
Ko publika tikisi iš šio spektaklio ir ką jame vaidins įvairios mūsų valstybės institucijos bei suinteresuoti politikai? Publika tikisi išvysti „tiesos ir teisingumo“ misteriją – juk aiškūs įkalčiai, aplinkybės, trūksta tik širdingų prisipažinimų. Publikai knieti sužinoti, kokie aukščiausio rango politikai bei aukštieji pareigūnai padėjo G. Petriko korporacijai mulkinti žmones, pusvelčiui supirkinėti gamyklas bei kitokį valstybės turtą, užstatinėti jį bankuose ir kaip tie pareigūnai bei politikai pasipelnė iš šio bendro valstybinio masto biznio.
Publikos akimis teisingumas būtų vykdomas, jei tie aukščiausio rango veikėjai būtų ne tik viešai įvardyti, bet ir nors simboliškai nubausti. Tačiau net ir labiausiai tokio teisingumo ištroškę ir nuo EBSW nukentėję žmonės suvokia, jog jis mūsų sąlygomis neįmanomas, o jei ir įmanomas, tai tik kaip parodija ar farsas – kaltieji žinomi, tačiau išgaravo kaltė. Juolab kad senokai žinoma, kaip ir kokių institucijų padedama veikė EBSW – jai padėjo premjerai, ministrai, Centrinio banko komanda ir daug kitų veikėjų, kurių pavardės įrašytos indėlius „spėjusių“ atsiimti ir didžiules palūkanas gauti sąrašuose. Jokia paslaptis, kad EBSW buvo sukurta kaip valstybinė, Centrinio banko prižiūrima pinigų darymo korporacija, tik nutylima, kaip keliavo ir kur nukeliavo pinigai.
Belaukiant G. Petriko imtas skleisti gandas neva žymusis bėglys grįžtąs „sakyti tiesą‘, kurios jau biją vieni ar kiti politikai, o jo laukianti net speciali Seimo komisija. Publikai teks nusivilti – G. Petrikas jokių naujų „tiesų“, juolab apie savo bendraminčius bei globėjus nepapasakos, o jei ir ką pasakytų, tai tos „tiesos“ nei globėjams, nei politikams nepadarytų jokio įspūdžio. Neįmanoma įsivaizduoti, jog G. Petrikas imtų atvirauti apie buvusius partnerius, kurie vėliau sėkmingai kilo valstybinių karjerų laiptais, valdė ministerijas bei departamentus. Darbas EBSW – patikimumo ženklas.
Ne ką sugrįžėlis pasakys ir seimūnams – jei apskritai sutiks su jais kalbėtis, nes nėra joks valstybės tarnautojas. Kam jam atlikti pagrindinio farsininko vaidmenį – tam yra valstybės institucijos, kurios puikiai žino, jog į visokius sugrįžėlio atviravimus politikai bei pareigūnai numos ranka, sakydami „nesąmonė“, „šmeižtas“. Nepadėtų net išsaugoti dokumentas (jei tokių esama) – norint kad dokumentai taptų įkalčiais reikalingos tiesa ir teisingumu suinteresuotos institucijos, kurios dokumentus bei duomenis ir paverčia įkalčiais. Kol kas dešimtmetį trukęs tyrimas jokių įkalčių „nepagamino“. Nesiaiškinta nei kas padėjo EBSW vadovui pabėgti. Įtariamojo atvirumas ar prisipažinimas – joks įkaltis. Visi matėme, kas nutiko Valstybės saugumo departamento veiklą tyrusiai Seimo komisijai atviravusiems saugumiečiams – jie neteko darbo.
Kadangi publika tikisi „tiesos ir teisingumo“, tai mūsų teisėsaugininkams ir teks atlikti ‚teisingumo“ vaidmenį. Vaidmuo gana įprastas – mūsų institucijos jau išmoko visokius savo sprendimus įvilkti į ‚vykdomo teisingumo“ rūbą. Tačiau šįkart teks pasistengti – pernelyg didelė publika ir pernelyg daug suinteresuotųjų. Pirmasis Generalinės prokuratūros pasirodymas buvo gana vykęs – reikėjo vaizduoti nesuvokiančius, jog taip lauktą G. Petriką teks paleisti, ir apsimesti besistengiančiais nors kelias dienas jį palaikyti Lietuvos areštinėje. Lyg tos kelios dienos būt ką pakeitę. Kitaip tariant, reikėjo pridengti akivaizdžią tiesą – bėglys ištraukiamas iš Jungtinių Valstijų kalėjimo ir pargabenamas į laisvę. Jokių kitų procesinių veiksmų nebuvo sugalvota. Teismas šią tiesą ir patvirtino. Dabar jau parvykėlį saugos gerai savo darbą išmanantys garbieji advokatai, galintys pasitelkti ir tokių pat garbių medikų komandą.
Nenumaldomai artėja Seimo rinkimai. Kaip politikai galėtų pasinaudoti G. Petriko byla ir „teisingumo“ korta? Didžiosioms politinėms partijoms ir jų aktyvistams galimybių mažoka. EBSW veikė Algirdo Brazausko ir jo partijos, kuri anuo metu trumpam buvo iškėlusi Adolfą Šleževičių, valdymo metais, o valdžią perėmę konservatoriai nė piršto nepajudino EBSW aferoms išsiaiškinti, nors prieš rinkimus buvo žadėję ištirti Lietuvos laivyno sunaikinimo operaciją, kurioje dalyvavo ir žymiojo pinigų darymo koncerno veikėjai. Suprantama, valstybinių institucijų palaikomi.
Iš šio spektaklio galėtų politinio pelno išsunkti vien tos partijos, kurių vadovaujančios grupės niekaip nebuvo susijęs su EBSW koncerno pinigų gamyba. Tačiau juk svarbu ne tiek partijnės grupės ar grupuotės, kiek partijų rėmėjai. Tad vargu ar Lietuvoje esama partinių lyderių, EBSW byloje galinčių mesti ant stalo „tiesos ir teisingumo“ kortą. Na, nebent Artūras Zuokas. Galima nujausti, jog įsisiūbavęs rinkimų šurmulys ir sumaniai sukamas infliacijos bizūnas netrukus publikos dėmesį nukreips kita linkme.
