Rūta Klišytė
Šį pirmadienį Vilniuje į paskutinę amžino poilsio vietą buvo išlydėta gydytoja, rašytoja Filomena Taunytė. Norisi pridurti – liaudies gydytoja. Rašytoja, šventai laikiusis priesaikos „nepakenk“, kas literatūrai ne mažiau svarbu nei medicinai.
Lemtingas vardas
Velionės urną su pelenais į kapines išlydėjo gausus artimųjų, pacientų bei skaitytojų, žinomų medikų, rašytojų, politikų būrys. Visų jų veiduose pro širdgėlą švietė dėkingumas: mat F.Taunytė buvo neeilinė asmenybė – rašytoja, padariusi didžiausią teigiamą įtaką Lietuvos žmonių sveikatai, gydytoja, kurios knygos lenkia skaitomiausius romanus. O mūsų tautos sąmonėjimui ši moteris nusipelnė labiau nei visi profesionalūs politikai kartu paėmus.
Teatleidžia velionės artimieji, bet prisiminti Filomeną Taunytę drįsiu ne gedulingai, sentimentaliai, o šviesiai, net linksmai. Manau, ji pati mane palaikytų: nes būdama gyva, net jau stokodama sveikatos, į mirtį žvelgė be baimės, su humoru ir netikėjo bažnyčios skelbiamu pomirtiniu gyvenimu, jį suprato savaip. „Visi pavirsime į dulkes, ir nieko čia baisaus, nes dulkėmis ir buvom, o dėl to sielos nemirtingumo abejoju. Gal tik per vaikus galime pratęsti savo gyvenimą ar palikdami pasaulyje padorų pėdsaką... Štai mano gyvenimas artėja prie pabaigos. Norėčiau atrodyti padoriai, o jūs ką čia parašėte apie mane? „F.Taunytė begėdiškai džiaugiasi savo metais...“ Taip, esu labai sena ir atrodau tokia – ko čia gėdytis? – prisimenu pokalbį su 86 metų rašytoja prieš porą metų, po „Valstiečių laikraščiui“ duoto interviu. – O kas gera, jei viduje esi jauna, o iš lauko – raukšlėta? Atitikti savo biologinį amžių yra normalu. Nė nemanau jaunintis!“
Ši moteris gimusi gavo retą vardą, kuris jai ypač tiko ir tiesą sakant tapo lemtingu. Senąja graikų kalba „Phylomene“ reiškia meilę ir tvirtybę. Šv. Filomena laikoma naujagimių, vaikų, našlaičių, ligonių užtarėja. Ar ne tam F.Taunytė paaukojo visą ilgą neramų savo gyvenimą, apsišarvojusi meile ir tvirtybe?
Paskutinė šventė
„Jūs buvote paskutinė iš mano mamą aplankiusiųjų, mačiusiųjų ją sąmoningą, girdėjusiųjų ją rišliai šnekant“, – prasitarė vienturtė velionės dukra Diana per laidotuves, gyvenusi kartu su motina ir slaugiusi ją, sunkia susirgusią, kai šių metų kovo pradžioje ją ištiko insultas. Turiu pridurti, kad tą kovo 8-osios vakarą, kai užsukau ponios Filomenos pasveikinti, ji buvo ne tik sąmoninga, bet ir sąmojinga, šnekėjo guviai ir tuoj pat su dukters pagalba suorganizavo vaišes. „Tarptautinę dieną būtina švęsti, padarysime tai moterų kompanijoj, mano šuniukas atstovaus vyrams“, – džiaugėsi ji proga pasibūti. Joks apsilankymas F.Taunytės namuose nepraeidavo sausai, be vaišių. Šios moters svetingumas buvo neįtikėtinas, sakyčiau, senoviškas: kiekvieną svečią, net šiaip atklydėlį, ji laikė tarsi Dievo siųstu, būtinu pamylėti. Paliepusi mums valgyti ir gerti, pati šeimininkė tą vakarą įsikniaubė skaityti jai atneštą šviežią „Valstiečių laikraščio“ maketą (tas numeris, skirtas Sąjūdžio jubiliejui, turėjo išeiti tik rytoj). „Negaliu tverti, taip įdomu!“ – teisinosi ji.
-F.Taunytė buvo nepaprastai dosnus, nesavanaudiškas žmogus, labai mėgdavo ir mokėdavo dalytis viskuo: mintimis, įžvalgomis, patyrusios gydytojos išmintimi. Patarimų duodavo nemokamai ir pyragais, kaimiška duona, lašiniais, kurių jai atnešdavo dėkingi ligoniai. Net tada, kai pati rimtai pasninkaudavo, nepaleisdavo svečio nepamaitinto. „Dvigubas malonumas, kai pats badaudamas vaišini! Parodai valią kito valios sąskaita“, – juokaudavo. Ji sakydavo, kad geriausius dalykus savo gyvenime yra gavusi dovanai, baisiai alkanais karo metais gautą duonos kepaliuką dalydavusi perpus su arkliu, kuris išgelbėjęs jai gyvybę, – visa tai velionė yra aprašiusi vienoje savo knygoje. Retą svečią ji išleisdavo be lauktuvių: kas jos knygą gaudavo dovanų, kas kaimiško duonos puskepalį, žolelių, o kas mažutį samanės buteliuką, kurį daktarė liepdavo vartoti sakingai. Prisimenu jos paskutinį gimtadienį, kai ankšto butuko Žvėryne durys galop buvo paliktos praviros, o mylimas ponios Filomenos šunelis, pavargęs pranešinėti šeimininkei apie lankytojus, išmintingai palindo po kėde.
Aistra tiesai
Ponios Filomenos smalsumas, dėmesingumas kitiems buvo neišsenkantys, noras padėti žmonėms, net padėjus ant lentynos stetoskopą, neišgyvenamas. Apie save ji prabildavo tik penktąkart paprašyta, bet ir vėl pasukdavo kalbą apie gyvenime sutiktus žmones: devintą dešimtį baigiančios moters atmintis buvo fenomenali, ji prisimindavo visų savo pacientų vardus. O jos pačios gyvenimo sveikatos tema buvo tabu. Paklausta, kaip šiandien jaučiasi, atsakydavo, pavyzdžiui, taip: „Ačiū, vis dar sergu Lietuva, ir tai nepagydoma! Juk atėjote ne tam, kad išgirstumėte, koks šiandien mano kraujospūdis ar kaip šiąnakt miegojau?! Galiu patikinti, kad miegu prastai. Bet ar čia bėda? Iki ryto sudėlioju mintyse, ką rašysiu, o atsikėlusi išguldau visa tai kompiuteriu.“
Šių metų pavasarį išėjo paskutinė, turbūt devintoji, F.Taunytės knyga „Šventųjų gyvenimai Marijos žemėje“. Iki pat patirto insulto ji buvo nepaprastai darbinga, kupina sumanymų, bet rasdavo laiko pokalbiui, nepajėgdavo atsakyti iš kaimo pas ją atvykusiam ligoniui. „Neturiu teisės gydyti, tačiau kalbėtis, patarti žmogui niekas man neuždraus!“ – pareikšdavo. Ir užčiaupti jo niekas negalėjo. Net ir sunkai judanti F.Taunytė nenustygdavo namuose – važiuodavo susitikti su skaitytojais. „Jaučiu, kad žmonėms to reikia, – teisindavosi, kai dukra prašydavo pasitausoti. Susitikti su ja susirikdavo pilnos salės. „Ką tai reiškia? Ogi tai, kad paprastas žmogus negauna iš medikų žmoniškos pagalbos. Senam žmogui per TV nuolat brukami vaistai, nors šių reklamos ten apskritai neturėtų būti. Šiuolaikinė farmacija – spekuliantė ir melagė, – tiesiai rėždavo. – Ο gydytojas nutolo nuo žmogaus!“
Ar tai – ne karti tiesa? Savo populiarumą F.Τaunytė vertino blaiviai, laikydama tai medicinos bėdų atspindžiu, o apie šios piktžaizdes kalbėdavo taip atvirai, tarsi pati nepriklausytų medikų kalnui. Dievaži, sveikatos apsaugos ministro kabinete pakabinčiau F.Taunytės portretą – kad kiekvieno jį užėmusiojo sąžinė būtų nuolat žadinama!
Filomenos aistra tiesai buvo stebėtina, ji nuolat šios ieškojo, siekė atskleisti, sužinoti ją. Jos tiesmukumas, dalykiškumas dažnai išversdavo pašnekovą iš koto, gražbyliaujančius ar tuščiakalbius ji iškart paguldydavo ant menčių. Tačiau niekaip nesutinku, kad ji buvo kategoriška moralistė, ką jai dažnokai prikišdavo. Manding, tokiam įspūdžiui pasitarnaudavo jos plieninis balsas, tinkamas armijai rikiuoti. Taip, jos žodį kartais tekdavo nuryti kaip kartų vaistą: mat ji turėjo dovaną pagauti esmę, teisingai diagnozuoti iš akies. Tačiau, numetusi į neskundžiamą nuosprendį panašią frazę, F.Taunytė neužversdavo akių į dangų, kas būdinga teisuoliams ir teisėjams, o įdėmiai, gyvai žvelgdavo į pašnekovą tarsi provokuodama šį atremti jos nuomonę. Ir jei išdrįsdavai su ja ginčytis, tuoj pat suklusdavo, net nušvisdavo. Kietakaktis negirdi kito nuomonės , o ji klausydavosi oponento su beveik vaikišku smalsumu, atvira širdimi.
Ponia Filomena buvo išties vyriško charakterio, bet moteriškos išminties, besąlygiško gerumo turėjo su kaupu, ir ją smarkai žeisdavo žmonių suktumas, nešvarios televizininkų užmačios. Neretai dėl pasitikėjimo, geranoriškumo atsidurdavo netinkamoje vietoje, tarkime, bulvarinėje laidoje, pristatyta čia nelyg davatka, turinti medicinos išsilavinimą. Naudodavosi F.Taunyte ir politikai, veždamiesi ją tarsi masalą į rinkimines keliones: juk ši moteris pritraukdavo pilnas sales. Iš tikrųjų ji neprijautė jokiai partijai, nors nebuvo apolitiška, aktyvai domėjosi Lietuvos politiniu gyvenimu.
Ji buvo tikra kovotoja. Garbinga, atvira dvikova dėl tiesos, drįstu spėti, ir buvo jos gyvenimo variklis. Tačiau tiesos F.Taunytė ieškojo ne iš ambicijos, nesiekė jos savintis, būti „paskutine instancija“ ir nelaikė savęs visažine. „Žmogaus plaučius permatau be rentgeno, bet jo makaulė man – juoda dėžė“, – nekart yra pripažinusi. – Kaip gali būti, kad žmogus, kuris visapusiškai blizga protu, vienoje yra visiškas glušis ? Nesakau, kad aš kitokia. Gal turite apie tai įdomių minčių?“
Filomena Taunytė gimė 1925 m. balandžio 11 d. Vantainėlių kaime, Radviliškio rajone. Mokėsi Voskonių pradžios mokykloje, Radviliškio progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje.1942 m. įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą Kaune, o universitetą uždarius baigė Kauno akušerių mokyklą. 1950 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įgijo gydytojos pulmonologės secialybę. Daugiau kaip 50 metų medicinai atidavusi F.Taunytė parašė 9 knygas: „Vandens užkalbėjimas“ (2000 m.), „9/10 laimės“ (2003 m.), „Laimingas senelių gyvenimas“ (2004 m.), „7 nuodėmės ir 12 ligų“ (2006 m.), „Kiek sveria siela“ (2008 m.), „Gyvenimas be stogo“ (2009 m.), „Ieškau tikro lietuvio“ ir kt. Spaudoje debiutavo 1965 m, nuo 1975 m. – Žurnalistų sąjungos narė, J.Tumo-Vaižganto premijos laureatė
