Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompejis (Herman Van Rompuy) viešai paskelbė - nacionalinės valstybės ateityje turėtų išnykti.
O kaip jos išnyks? Kaip - ES prezidentas nepasakė. Tačiau žmonijos istorija žino, kaip išnyksta valstybių nacionaliniai kontūrai. Taikiuoju būdu. Bus asimiliuotos. Taip sakant, suvirs bendrame nacionalinių valstybių katile ir gausime kažkokią tasią denacionalizuotą putrą. Viename šaukšte bus ir lietuvis, ir lenkas, ir prancūzas, ir vokietis. Suvirę į bendrą masę. Vienodo skonio. Be jokios nacionalinės identifikacijos.
O koks bus tos putros skonis? Remkimės kulinariniu pavyzdžiu. Aišku, ne lietuviškas, nes mūsų mažai. Pavyzdžiui, 20 kartų mažiau nei vokiečių ir 15 kartų mažiau nei prancūzų. Tad jei virėja ES, virdama denacionalizuotą putrą, įdės 20 morkų, 15 bulvių, 10 salierų ir 1 pipirą, vis vien gausime morkienę-bulvienę. To mūsų pipiro, įmesto į bendrą košę, niekas net nepajus.
O ką į tokius pavojingus ES prezidento futuristinius ketinimus, atsako mūsų politikai? O jie atsako, kad ES prezidentas nusišneka. Esą nereikia kreipti dėmesio. Ir ryžtingai paguodžia, kad Lietuvos valstybė išliks. Kai kurie prideda - kol kas. Bent per artimiausius dešimtmečius. Suprask - šiai Seimo kadencijai dar valstybės pakaks.
O ką mūsų politikai nuveikė, kad H.Van Rompejis ateityje nenusišnekėtų? Ar protestuoja? Ar priešinasi? Ar pasipiktinęs Seimas jau pasiuntė į Briuselį protesto laišką? Su visų Seimo frakcijų seniūnų ir Seimo pirmininkės parašais. Ar buvo įpareigota Užsienio reikalų ministerija ir europarlamentarai iškart sureaguoti į ES prezidento nusišnekėjimus? Bent paklausti, ar nusišnekantis žmogus gali užimti tokį postą. Jei nekyla klausimo, ar gali vairuoti ES, gal H.Van Rompejis nenusišneka?
Ne, mūsų politiniai provincialai patys padaro savo valstybę tik tylia, paklusnia ES provincija. Tik ES užkampiu. Tik ES bažnytkaimiu be bažnyčios. Nes kadaise buvusi bažnyčia sudegė ir niekas jos neatstatė.
Kas yra provincializmas? Tai ne mūkianti karvė, guminiai batai, šlapias dirvonas. Tai nėra atstumas iki sostinės. Provincializmas yra klaidingas fatalistinis mąstymas. Kad viskas yra ne žmogelio, bet didžiųjų ponų valioje. Tarkime, miesčionių, sėdinčių miestuose. Arba sėdinčių briuseliuose. Provincializmas - tai deminutyvų įsigalėjimas mąstyme. Kad vienas mažas žmogelis ar viena maža valstybėlė ar tos mažos valstybėlės maži politikėliai nieko negali pakeisti. Tik plaukti pasroviui. Kur liepia pasaulio galingieji. Plaukti tol, kol nacionalinė valstybė išnyks. Tad kas yra tikrasis provincializmas? Tai valstybės politikų mąstymas iš anksto nuolankiai pritūpus. Tikrojo mąstymo ar savo nuomonės vengimas. Atsijungimas. Tarsi to kaimiečio, kuris nematė mieste rodyto spektaklio, todėl jo nekomentuoja. Nežinau. Tai miesčionių reikalas. Mano reikalas - čia pat, prie daržo.
Gal pakaks mūsų politikams kiurksoti “prie daržo"? Kol malamės savo sultyse, ES mūsų valstybę laipsniškai asimiliuoja. ES prezidentas nenusišneka. Tik išreiškia tikruosius ES galingųjų tikslus.
Redakcijos skiltis
