Linas Jocius
Europos Parlamentas – tai biurokratų lizdas, šilta vietelė, kur išrinktieji penkerius metus mėgausis Briuselio teikiamais malonumais ir dar gaus solidžią algą eurais.
Be to, galės jaustis visiškai saugūs, nes europarlamentarų darbo efektyvumo niekas netikrina, dar daugiau – beveik iškart po rinkimų užmiršta tokius esant. Tai kam turėtume gaišti laiką ir balsuoti Europos Parlamento rinkimuose?
Nežinome, vadinasi, nesvarbu?
Maždaug tokią nuomonę neseniai išsakė pagyvenusi kaimynė. „Kam balsuoti – vis tiek bus išrinkti tie, kuriuos REIKIA išrinkti, o mano balsas niekam neįdomus ir nieko nepakeis“, – įsitikinusi moteris.
Aišku, galėjau pradėti diskusiją apie narystės Europos Sąjungoje naudą, apie tai, kaip svarbu išrinkti į jos Parlamentą atsakingus ir kompetentingus politikus, tačiau nebuvo laiko pasikalbėti. Todėl nepriminiau kaimynei ir to, kad tik dėl ES atsivėrusių sienų jos sūnus jau ne pirmi metai sėkmingai dirba Londone, o Vilniaus universitete studijuojanti dukra vasarį grįžo iš Portugalijos. Išvykusi pagal „Erasmus“ studentų mainų programą, ji ten praleido visą pusmetį: pramoko portugališkai, įtvirtino anglų kalbos žinias, susipažino su nauja kultūra.
Kita vertus, suprantu, kad kasdienybėje kartais sunku pastebėti ir įvertinti ES teikiamą naudą. Dažnam iš galvos iškrenta ir faktas, kad daugiausia įtakos priimant visai ES aktualius sprendimus turi būtent Europos Parlamentas. Dėl to taip ir sunku pakeisti vyraujančią nuomonę, kad laimėję laimingąjį bilietą į Briuselį europarlamentarai mėgaujasi penkmečio trukmės atostogomis ir dar jiems už tai gerai mokama...
Taip, Europos Parlamento nario atlyginimas – toli gražu ne mūsiškis minimumas. Yra suskaičiuota, kad per kadenciją europarlamentarui įmanoma uždirbti nuo 1,64 iki 3,64 mln. litų. Tačiau veikti Briuselyje jiems tikrai yra ką. Ir europarlamentarų darbą galima įvertinti – pagal jų aktyvumą priklausomose partijose, kalbant posėdžiuose, keliant klausimus komitetuose. Tik kodėl tokia informacija mūsų nepasiekia, kodėl ES institucijų naujienos nėra dažnos nei nacionalinėse, nei regioninėse žiniasklaidos priemonėse – jau kitas klausimas. O atsakymas labai paprastas: europarlamentarų darbas menkai nušviečiamas žiniasklaidoje, nes šiuo metu Lietuvai iš Briuselio ES institucijų naujienas praneša vos viena žurnalistė – LRT korespondentė Eglė Merkytė, Briuselyje dirbanti nuo 2011-ųjų. Tačiau greitai nebesulauksime ir šių reportažų – Eglė išeis motinystės atostogų.
Kodėl neturime Europos Sąjungos sostinėje daugiau žurnalistų? Todėl, kad žiniasklaidos verslas vos suduria galą su galu, taigi išlaikyti darbo vietą Briuselyje būtų prabanga. Tačiau tai – atskira tema.
Lietuviai gerina „rekordus“
Jau šią savaitę, gegužės 22–25 dienomis, vyks aštuntieji rinkimai į Europos Parlamentą, lemsiantys, kur link Europos Sąjunga judės artimiausius penkerius metus.
Šie rinkimai – unikalus daugiatautės demokratijos atspindys ir esminis ES politinio proceso momentas.
Tačiau sprendžiant pagal rinkėjų aktyvumą tai yra mažiausiai lietuvius dominantis politinis procesas.
Lietuvoje pastaruosiuose į Europos Parlamentą rinkimuose, vykusiuose 2009 metais, dalyvavo rekordiškai mažai rinkėjų – aktyvumas siekė vos 20,98 proc. O tais pačiais metais vykusių prezidento rinkimų pirmajame ture dalyvavo 51,71 proc. galėjusiųjų balsuoti. Šiųmečiame pirmajame šalies vadovo rinkimų ture balsavo jau 52,14 proc. tokią teisę turinčių piliečių.
Mažas rinkėjų aktyvumas – didelis galvos skausmas šiai ES institucijai. Ir tai, deja, visuotinis reiškinys: 1979 metais Europos Parlamento rinkimuose balsavo 63 proc. rinkėjų, o 2009-aisiais – tik 43 proc.
Bet tai tik viena medalio pusė. Kita nerimą kelianti tendencija yra itin žemas jaunimo dalyvavimo Europos Parlamento rinkimuose lygis.
Pasibaigus rinkimams Europos Komisijos atliktos apklausos duomenimis, 2009 metais Europos Parlamento rinkimuose rinkėjų aktyvumas didėjo su jų amžiumi – nuo 29 proc. jauniausioje (18–24 metų) iki 50 proc. 55 metų arba vyresnių respondentų grupėje. Jauniausios grupės rinkėjų aktyvumas visoje ES buvo 14 procentinių punktų mažesnis už bendrą rinkėjų aktyvumą.
Lietuvoje šis rodiklis buvo pats žemiausias jaunimo grupėje: europarlamentarų atėjo rinkti vos 12 proc. 18–24 metų gyventojų. Tiesa, toks pat jis ir Lenkijoje. Kitose ES valstybėse 2009-ųjų Europos Parlamento rinkimuose jaunimas dalyvavo aktyviau.
Išgelbėtų elektroninis balsavimas?
Kaip sudominti europiečius Europos Parlamento rinkimais – su tuo iššūkiu vis susiduria ES. Šiomis dienomis pasigirsta svarstymų, kad galbūt nuo gėdingai žemo rinkėjų aktyvumo galėtų išgelbėti Estijos, įdiegusios elektroninį balsavimą, pavyzdys. Esą tokia galimybė tikrai priverstų bent jaunimą aktyviau balsuoti.
Tačiau nepriklausomi kibernetinio saugumo ekspertai laikosi kitokios nuomonės. Praėjusią savaitę jie paragino Estijos pareigūnus nenaudoti elektroninio balsavimo būsimuose Europos Parlamento rinkimuose, nes potencialūs saugumo pažeidimai gali vesti prie balsų klastojimo. Nuogąstaujama, kad balsuojant internetu gali būti nesilaikoma konstitucinio slapto balsavimo principo. Kyla grėsmė, kad dalis elektroniniu būdu balsavusių asmenų tai darytų nesavarankiškai. Ir patikrinti, ar jiems buvo daromas spaudimas, ar ne, negavus skundo būtų labai sudėtinga. (Juk ne taip ir sunku įsivaizduoti situaciją, kai kokia nors, tarkime, agrofirma remia kurį nors kandidatą į Europos Parlamentą ir rekomenduoja savo darbuotojams, už ką turėtų balsuoti, kad įrodytų savo atsidavimą darbdaviui.)
Papildoma elektroninio balsavimo rizika – kad balsai bus klastojami specialiomis slaptomis kompiuterinėmis programomis.
Tad Estija kol kas lieka vienintele ES nare, kurioje rinkėjai savo balsą Europos Parlamento rinkimuose veikiausiai galės atiduoti elektroniniu būdu. Tokią patirtį mūsų Baltijos sesė, beje, viena iš labiausiai kompiuterizuotų ES šalių, kaupia nuo 2005-ųjų. Estai jau turėjo galimybę elektroniniu būdu balsuoti ir parlamento, ir savivaldos rinkimuose. Šiuo metu Estijos ištobulintą sistemą svarsto diegti Didžioji Britanija, Suomija ir Lietuva. Tačiau pasitvirtinus analitikų įspėjimui apie elektroninio balsavimo sistemų defektus, tektų ieškoti kitokių būdų gelbėti rinkimus.
Pamiršome, kad balsavome „už“
Šiųmečiai Europos Parlamento rinkimai bus svarbesni nei anksčiau – galbūt net svarbiausi per visą jų istoriją.
ES susiduria su milžiniškais iššūkiais: Bendriją graužia ekonominės problemos, valstybių skolų krizė, didžiulis nedarbas (ypač tarp jaunimo), o visų šių negandų ir pesimizmo fone sparčiai didėja euroskeptikų gretos.
Vis daugiau žmonių nebetiki ES perspektyva, nemato joje geresnio gyvenimo garantijos. Tad nenuostabu, kad vis daugiau palankumo sulaukia antieuropinės partijos.
Remiantis Europos Parlamente Briuselyje vykusio seminaro medžiaga ir politikos mokslų profesoriumi, daktaru Chosė Ignasijumi Toreblanka, 2004 metų lapkričio mėnesį ES rėmė apie 50 proc. apklaustųjų, euroskeptikų gretas sudarė 15 proc. ES piliečių. O 2013-ųjų kovo mėnesį ES šalininkų ir euroskeptikų gretos beveik nesiskyrė: 30 ir 29 proc.
Kadangi Europos Parlamento nariai užima pozicijas pusei dešimtmečio, tiek visos ES, tiek Lietuvos piliečiams tenka sunki našta iš kandidatų išrinkti geriausius. Šie rinkimai vaizdžiai parodys, kiek stipri yra mūsų šalies pilietinė visuomenė. Balsavimas – vienas esminių demokratijos instrumentų parodyti tautos valią, taigi vien dėl šios priežasties derėtų bent pasidomėti, kas kandidatuoja į Europos Parlamentą, ką ten veiks, jeigu bus išrinktas, taip pat aktyviai diskutuoti, kokie mūsų interesai turėtų būti atstovaujami Europos mastu.
Labai daug tautiečių įsitikinę, kad jų balsas nieko nepakeis. Toks mąstymas užkrečiamas, o jo pasekmė – mažas rinkėjų aktyvumas.
Vienas balsas gal ir negali nieko pakeisti, tačiau vieno balso nebūna atskirai. Yra žmonių, kurie mąsto taip pat ar turi panašų politinį suvokimą. Įsisąmoninus faktą, kad rinkimai turi galimybę padėti kiekvienam iš balsuojančiųjų, pasirūpinti jų pačių, jų šeimos ir bendruomenės ateitimi, eilės prie balsadėžių būtų ilgesnės. Be to, neatidavę savo balso lyg ir netenkame teisės (kai kas pasakytų: ir malonumo) retkarčiais pakeiksnoti ES politiką ir išrinktus europarlamentarus. Juk absurdiška kritikuoti procesus, kuriuose nedalyvavai, ir dar teigti, ko reikia Lietuvai ir Europai.
Yra ne vienas įtikinamas argumentas, kodėl reikia balsuoti. Tiesa, dauguma jų tokie oficialūs, kad praslysta pro ausis: koks svarbus kiekvieno iš mūsų balsas ES vientisumui ir bendrųjų europinių vertybių puoselėjimui tarp valstybių narių; kaip pasikeitė mūsų, artimųjų, draugų, bendruomenės gyvenimas įstojus į ES; galiausiai – kokią didelę įtaką kasdieniam šalių narių piliečių gyvenimui, veiklai ir net mąstysenai padarė eurointegracija – atvėrė ES valstybių sienas, suteikė galimybę vykti mokytis, dirbti, keliauti, naudotis ES kultūrine įvairove, padarė pastebimą teigiamą įtaką kalbų mokymuisi, šalies ekonomikai.
Tačiau galima visą šią pompastiškai skambančią retoriką praleisti ir priminti vieną vienintelį faktą: dauguma ES piliečių, dabar nematančių reikalo dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, pritarė savo valstybių stojimui į Bendriją. Lietuvoje net 80 proc. rinkėjų balsavo už tai, kas šalis būtų ES narė.
(Ne)matoma veikla
Natūralu, kad daugeliui žmonių nelengva įvertinti Europos Parlamento svarbą. Šios institucijos veikla labai reikšminga ir itin plati. Ją galėtume suskirstyti į tris pagrindines sritis: teisėkūros, biudžeto ir demokratinių procesų kontrolės. Europos Parlamento įtaka priimant Bendrijos teisės aktus, tvirtinant visos Europos Sąjungos biudžetą bei prižiūrint demokratinius procesus turi tiesioginį poveikį kiekvienam ES piliečiui ir kiekvienai valstybei narei.
Pavyzdžiui, per 2013 metų rudens tyrimus ES piliečių prašyta įvardyti didžiausias problemas, su kuriomis susiduria visuomenė. Didžioji dauguma tąsyk įvardijo nedarbą, prastą ekonominę situaciją, kylančias kainas ir infliaciją. Tas problemas diena iš dienos sprendžia Europos Parlamentas.
Net ir tie iš mūsų, kurie pripažįstame (kad ir abstrakčiai) teigiamus pokyčius savo gyvenime dėl narystės ES, dažnai nežinome, kiek daug Europos Parlamentas nuveikia spręsdamas tokius skurdo, socialinės atskirties, jaunimo nedarbo klausimus.
Vienas pastarojo proceso pavyzdžių – „Jaunimo garantijos“ iniciatyva ir jau minėta „Erasmus“ programa. Europos Parlamentas, siekdamas padėti jauniems žmonėms įsidarbinti, konsultuojasi ne tik su ekspertais ir politikais, bet ir su pačiu jaunimu. Praėjusių metų lapkričio pradžioje Europarlamente vyko jaunimo klausimams skirtas renginys-susirinkimas, vadinamoji „Agora“. Piliečių „Agora“ užtikrina Europos Parlamento ir Europos pilietinės visuomenės ryšį. Tai ypatingos struktūros ir masto priemonė, padedanti Parlamentui kartu su piliečiais svarstyti savo darbotvarkės klausimus. Šiuo atveju EP, siekdamas apsvarstyti, kaip būtų galima spręsti jaunimo nedarbą, buvo pakvietęs visos ES jaunimo lyderius. Diskusiją buvo galima stebėti ir joje dalyvauti internetu, renginio pabaigoje priimtomis išvadomis parlamentarai remsis, rengdami teisinius aktus jaunimo nedarbo bei verslumo ir socialinės integracijos klausimais.
Tokių renginių šioje ES institucijoje organizuojama ne vienas ir ne du – beveik kas mėnesį vienokiu ar kitokiu klausimu vyksta viešieji klausymai kuriame nors iš Europos Parlamento komitetų.
Kalbant apie biudžeto formavimo kompetenciją, verta paminėti, kad pernai lapkritį Europos Parlamentas ir Taryba galiausiai susitarė ir sutiko skirti daugiau lėšų ES ekonominiam augimui ir kovai su nedarbu, o lapkričio 19 dieną pritarė naujai 2014–2020 metų ilgalaikei biudžeto perspektyvai. Lietuva pagal šį dokumentą gaus 10 proc. daugiau lėšų negu 2007–2014 metų finansiniu laikotarpiu.
Visa tai kalba EP, kaip labai svarbios institucijos, naudai. Štai kodėl mes, lietuviai, Europos piliečiai, turime žinoti, suprasti ir paremti Europos Parlamento darbą. Žinios apie Europos institucijų trūkumus, ir ypač apie Europos Parlamento, neturėtų vienpusiškai neigiamai veikti mūsų, piliečių, pozicijos ateinant ir balsuojant. Turime žinoti, kad kiekvieno mūsų balsas Europos Parlamento rinkimuose gali turėti realų poveikį sprendžiant mums svarbius klausimus.
