„Jeigu nėra baimės, mes visi gyvename ramiai, su pamatiniu saugumo jausmu, kuris susideda iš to, kad aš esu saugus, pasaulis aplink mane yra saugus ir negrėsmingas, ir žmonės aplink mane yra negrėsmingi. Dabar, kai ta terorizmo grėsmė iškilusi, pamatinis saugumo jausmas yra labai sujudintas. Jei žmonės susiduria su terorizmu iš arčiau, jeigu jis buvo užpultas ar netoliese, žmogus nebesijaučia saugus, pasaulis aplink pradeda atrodyti grėsmingas, kyla daug nuolatinio nerimo, kuris sunkiai praeina. Žmogui darosi neberamu, nes jis supranta, kad bet kokiu momentu gali kažkas baisaus nutikti. Žmogui atgauti pamatinį saugumo jausmą, ypač susidūrus su tokia grėsme, užtrunka“, – nurodė pašnekovė.
Nereikia bėgti nuo baimės
Tad, jeigu žmogus baiminasi, kad kažkas gali nutikti, psichologė Diana Šyvytė sako, kad vengti tos baimės ar bandyti nukreipti mintis į šalį nereikėtų.
„Vengimas – niekada ne išeitis. Jeigu yra kažkoks jausmas, visada yra geriau su tuo jausmu susidurti tiesiogiai. Jeigu yra baimė, reikia leisti sau bijoti ir žiūrėti, iš kur tas jausmas ateina. Kalbant apie fizines priemones, žmonėms paprastai padeda eiti į kažkokią vietą, kur jie jaučiasi saugūs. Pavyzdžiui, jauni žmonės grįžta į tėvų namus, nes ten jie jaučiasi saugesni, arba išvažiuoja į sodybą, kur jaučiasi saugūs, arba kaip tik pasilieka savo namuose. Dar vienas dalykas, kuris gali padėti – tai būti apsuptyje žmonių, su kuriais yra geri santykiai ir kurie patys jaučiasi pakankamai saugūs“, – kalbėjo psichologė.
Specialistė pažymi, kad šalutinis poveikis situacijų, kuomet žmogus jaučia terorizmo baimę, gali būti toks, kad žmogus ima labiau vertinti santykius, šeimą, perkrato savo vertybes. „Tokia baimė kartais padeda žmonėms save labiau saugoti ir nesivelti į neaiškias, grėsmingas situacijas. Kitas dalykas, kad tai gali ir pakeisti žmogaus vertybes: žmonės pradeda branginti laiką, praleistą su artimais žmonėmis, pradeda mažiau dirbti, daugiau laiko leisti su artimiausiais žmonėmis. Kiti patyrę emocinius išgyvenimus žmonės kaip tik metasi į darbą, bet čia irgi gali padėti, gali ir nepadėti – kaip kam“, – kalbėjo D. Šyvytė.
Psichologė teigia, kad baimė nėra blogas jausmas – jis parodo, kad yra grėsmė ir duoda žmogui signalą, kad reikia tvarkytis: bėgti ar imti daryti kažką, kaip gali. Visgi, sako D. Šyvytė, jeigu baimė perauga į paniką, žmogus gali sustingti, o jo protas iš panikos gali nustoti veikti.
„Grėsmingų situacijų atveju veiksmingiausia yra panikos ištiktus žmones patalpinti ten, kur yra saugu fiziškai, ką ir daro specialiosios tarnybos. Tokioje vietoje žmogus nurimsta, tada jau pradeda dirbti protas“, – kalbėjo psichologė.
D. Šyvytė iš savo praktikos su žmonėmis sako, kad po kalašnikovu ginkluoto Igorio Molotkovo pabėgimo žmonės buvo šiek tiek išsigandę, bet, radus bėglį, nusiramino.
„ Nors Prancūzijoje ir vyko teroro išpuoliai, didelė grėsmė šiuo metu yra ir Briuselyje, tačiau lietuviams tai atrodo tolima ir nerealu. Ši tam tikra iliuzija yra normali ir ji padeda išlaikyti pamatinį saugumo jausmą“, – sako specialistė.
Informacija padeda
Visgi psichologė sako, kad žiniasklaidos skleidžiama informacija, ką daryti nepaprastomis situacijomis, pavyzdžiui, karo atveju, ne sėja tarp žmonių baimę, o didina informuotumą ir gali pagelbėti:
„Patarimai ir informacija apie tokius dalykus kaip karas ir kiti netikėti, baisūs įvykiai yra geras dalykas, ir ją reikia skleisti, kad žmonės žinotų ir orientuotųsi. Niekada negali žinoti, kur ir su kuo susidursi: gal pro šalį einant sprogs dujų balionas. Žmonių reakcija į tokią informaciją priklauso nuo vidinio saugumo jausmo: vienam nedidukė žinia iškart kelia nerimą, o kitas, kuris jaučiasi saugus viduje, perskaitęs tokią informaciją nepanikuos. Kitas dalykas, tokia informacija galvoje kažkur nutūpia ir, jeigu susiklosto įvykiai, paprastai žmonės prisimena bent jau dalį reikalingos informacijos ir intuityviai žino, ką daryti“- sako D. Šivytė.
Ji pažymi, kad didesnį nesaugumo jausmą turi tie žmonės, kurie vaikystėje yra išgyvenę karus, trėmimus, arba patyrę smurtą šeimoje.
Vaistas nuo baimės
Psichologijos daktaras, docentas Gintaras Chomentauskas pažymi, kad kuo didesnę žalą žmogus yra patyręs anksčiau, tuo stipresnę baimę jis išgyvena vėl atsidūręs panašioje situacijoje.
„Lietuvoje nesame patyrę teroro aktų, kurie būtų mus paveikę, todėl šiuo atveju žmonės išgyvena stiprų nerimą, kurį sukelia ne įvykiai, bet pačių žmonių kuriamos fantazijos apie galimus pavojus. Šias fantazijas, aišku, pakursto ir žiniasklaidos dėmesys nedidelės svarbos įvykiams, kurių reikšmė ar pavojingumas iš nedidelio incidento žmonių psichikoje pradeda įgyti vos ne katastrofos požymių... Juk tas bėglys (I.Molotkovas – red.) tik kukliai ir nesiafišuodamas pasivažinėjo viešuoju transportu: nei kam grasino, nei ką blogo, išskyrus, kad pakišo kiaulę policijai“, -kalba specialistas.
Pasak jo, nereikia duoti peno vaizduotei nusipiešti pačius juodžiausius scenarijus – geriau dėmesį telkti į kitus dalykus:
„Jei leisime vaizduotei įsibėgėti, „o kas būtų jei“, tai ramiam miegui – galas. Pagrindinis „vaistas“, kuri galėčiau rekomenduoti žmonėms, – valdyti savo fantazijas ir nukreipti dėmesį į jiems šiandien svarbius dalykus ir ne kūrenti nerimą, kuris kaip vėžys graužia ir sveikatą, ir produktyvią veiklą“, – teigė G. Chomentauskas.
Ką daryti pavojaus atveju
Žmogaus studijų centro partneris, psichologas psichoterapeutas Justinas Burokas pažymi, kad išgyvendami baimės jausmą žmonės yra linkę pastebėti daugiau grėsmių, neretai jas pervertina, savo veiksmuose ir sprendimuose tampa atsargesni, labiau „susikaustę“.
„Baimė yra susijusi su stresu. Žmogui išgyvenant baimę automatiškai aktyvuojasi vidiniai streso mechanizmai, atsakingi tiek už padidėjusį kraujospūdį, tiek už papildomus adrenalino lašus kraujyje. Kuo grėsmė suvokiama kaip didesnė, tuo šios reakcijos tampa intensyvesnės“, – teigia J. Burokas.
Terorizmas bei teroristiniai išpuoliai, sako psichologas, žmonių yra suvokiami kaip didžiulė grėsmė sau pačiam, artimiesiems, turtui, todėl ir baimės reakcijos būna labai intensyvios. Vis dėlto kalbant apie dabartinę situaciją Lietuvoje, J. Burokas mano, kad bendras baimės jausmas, susijęs su teroristiniais išpuoliais, nėra didelis.
„Dauguma piliečių, mano galva, linkę manyti, kad reali teroristinių išpuolių grėsmė Lietuvoje yra nedidelė – tai, kas vyksta už kelių tūkstančių kilometrų, daugeliui atrodo per toli, kad būtų aktualu ir mums. Taigi, jaučiamas šiek tiek padidėjęs nerimo jausmas, žmonės atidžiai stebi situaciją, ja domisi, bet nesiima realių veiksmų papildomam saugumui užsitikrinti. Aišku, kiek kitaip reaguoja žmonės, kurie yra suplanavę keliones į šalis, kurios suvokiamos kaip galimi teroristų taikiniai. Vieni jų, vedami baimės, netgi atšaukia savo keliones“, – sako J. Burokas.
Pasak jo, žmonėms reikėtų pamąstyti, ką jie darytų tokios situacijos kaip terorizmas atveju, kokių saugumo priemonių imtųsi, kaip komunikuotų su artimaisiais ir panašiai – tai leis tinkamiau sureaguoti iškilus realiai grėsmei.
„Antra, labai svarbu kuo tiksliau laikytis atsakingų institucijų nurodymų. Sekti jų informacija ir veikti pagal duodamas instrukcijas. Nors baimė gali išgelbėti mums gyvybę, labai svarbu, kad baimės metu mes nepasiduotume panikos reakcijoms, o stengtumės veikti maksimaliai apgalvotai“, – sakė J. Burokas.
Praėjusį ketvirtadienį į laisvę pabėgo su pareigūnu automatu nusikaltėlis su psichikos sutrikimais Igoris Molotkovas, jo gaudymui buvo mestos 3 tūkst. Lietuvos pareigūnų pajėgos. Po 5 val. paieškų bėglys buvo rastas.
Paryžiuje prieš kelias savaites vyko teroro išpuolis, per kurį mirė 130 žmonių, 368 buvo sužeisti.
Belgijoje paskelbtas aukščiausias parengtie lygis teroristiniams išpuoliams.