„Pastarosiomis dienomis sulaukusi nemažai asmeninių paklausimų, ką daryti su suplanuotomis tolimomis kelionėmis į Afrikos šalis egzotiškais pavadinimais ir į man aiškesnes atostogų kryptis: Madagaskarą, Seišelius, Mauricijų ir pan., puoliau ieškoti oficialių institucijų rekomendacijų.
Ir ką? Ogi nieko. Tik labai labai abstraktūs PSO, ECDC siūlymai vengti artimo sąlyčio su sergančiais ar įtariamais sergant b raupais asmenimis, neturėti lytinių santykių su daugeliu partnerių, ypač, jei įtariama, kad jie gali būti užsikrėtę, nesidalinti rūbais, patalyne, laikytis rankų higienos ir pan. Viskas čia ok.
Bet juk to nepakanka! Nemanau, kad kažkas, būdamas sveiko proto, keliautų ten ieškoti nuotykių. Taigi, matydama, kad tai gali būti naudinga, dalinuosi tuo, ką aš daryčiau, kaip elgčiausi, jei ryt reikėtų iškeliauti į ten, kur gali būti ar yra užsikrėtusių b raupų virusu, ar net registruotas jo protrūkis“, – dėstė ji socialiniame tinkle.
Rekomendacijos, kaip saugotis beždžionių raupų
Toliau epidemiologė pasidalino 10-ties punktu sąrašu, ko imtųsi, jei keliautų į Afrikos valstybes.
„Tai tik mano asmeninė nuomonė, niekaip nesusijusi su kompetentingų institucijų pozicija. Atsiradus oficialioms rekomendacijoms, primygtinai siūlau vadovautis jomis. Bet juk gyvenimas nestovi vietoje, mes keliaujame, dirbame, atostogaujame, o tinkamai pasirengę, jausimės ir būsime saugesni net ir sudėtingose situacijose, kuriose galim neplanuotai atsidurti, – pridūrė R. Lingienė. –
Taigi, prieš įžengdama į mamą Afriką aš:
- Pasiskiepyčiau, jei skiepai man priklausytų. Pasiskiepyti reikia bent 28 dienas prieš kelionę.
- Pasirinkčiau tikrai gerą viešbutį tenai. Tokiu atveju būtų rami galva švaros, higienos standartų ir kitų rizikų.
- Šiukštu nesiartinčiau prie beždžionių, voverių, visokių ten žiurkių. Tiesiog vengčiau bet kokio kontakto su laukiniais gyvūnais. Ir su naminiais taip pat.
- Nesileisčiau į nuotykius džiunglėse, vietinių kaimeliuose, kad ir kaip norėtųsi, tai geriausias būdas išvengti bereikalingos rizikos.
- Nesidalinčiau su niekuo savo asmeniniais daiktais ir nesiskolinčiau jų iš kitų.
- Žinoma, jokių bučinių, glebėsčiavimosi ar dar ko daugiau su ten sutiktais vietiniais ar turistais! Aš net nesisveikinčiau rankos paspaudimu su niekuo!
- Kuo dažniau plaučiau ar, nesant vandens, dezinfekuočiau rankas. Tad būtinai pasiimčiau į kelionę purškiamą rankų dezinfekantą alkoholio pagrindu. Dar prigriebčiau dezinfekuojančių drėgnų servetėlių.
- Tegu tai būna perteklinės priemonės, bet aš įsimesčiau keletą medicininių kaukių ir kelias poras vienkartinių guminių pirštinių. (Dėl visa ko, jei kas.)
- Ir dar, ką tikrai daryčiau – prieš sėdant į lėktuvą, nenorėdama patekti į nepavydėtina situaciją, būtinai internete susirasčiau naujausią informaciją apie epidemiologinę situaciją toje šalyje ir ar netaikomos kontrolės ar ribojimo priemonės į ją atvykstantiems. Beje, kai kurių šalių oro ir jūrų uostuose pradėta matuoti keliautojų temperatūra, su jais reguliariai susisiekia visuomenės sveikatos pareigūnai.
- Ir pats pats paskutinis dalykas – jei kartais kelionės metu ar po jos pasijusčiau blogai ar įtarčiau, kad turėjau kontaktą su galimai sergančiu žmogumi – nedelsdama bandyčiau susisiekti su gydytoju dermatovenerologu.
Bet žinodama, kad patekti pas juos Lietuvoje daug kur galima tik po keletos mėnesių, nieko nelaukdama belsčiausi į savo puikiosios šeimos gydytojos duris. Tai tiek. Tikiuosi, kažkam pravers.“
