Taigi netekome ne tik puikios aktorės, bet ir istorinės asmenybės, kuri skaudžią Lietuvos pokario bei sovietmečio istoriją išgyveno asmeniškai ir įprasmino savo talentu. Ji pati yra sakiusi, kad didžių aktorių biografijos yra sudėtingos, netgi tragiškos.
Už proto ir jausmų ribų
E.Pleškytė nesutiko būti tituluojama žvaigžde, nemėgo viešumos, nesipuikavo žinomumu, gyveno uždarai ir retai duodavo interviu. O jei duodavo, tai būdavo puiki galimybė išgirsti ne tik nuostabų jos balsą, bet ir dėl gilias įžvalgas. „Galbūt žmogaus esmę, jo paslaptis aktorius sugeba įminti greičiau ir pažinti giliau nei eilinis žmogus. Aktoriai yra nenormalūs žmonės, jiems Dievo duota pasaulį suvokti kitaip, mistiškai, intuityviai, neretai atsiduriant už žmogaus proto ir jausmų ribų“, – prieš 20 metų
Lietuvos radijui sakė E.Pleškytė. Tai ji laikė ir savo tragedija: juk jai teko gyventi kitokioje, „normalioje“, aplinkoje, ir ji niekada čia nesijautė gerai, nenorėjo pritapti, prisitaikyti. Ji prisipažino, kad tokiomis aplinkybėmis gebėjo gyventi tik kaip aktorė, viską atiduodama teatrui.
Meilė broliui pakeitė gyvenimą
E.Pleškytės gyvenimas buvo glaudžiai susijęs ne tik su teatru. Jam didelės įtakos turėjo ir karštai mylėto trejais metas jaunesnio brolio Jono likimas, kuris, galima sakyti, perskėlė Eugenijos gyvenimą pusiau. Pasiekusi populiarumo ir aktorinės brandos viršūnę, 1995 m. ji išvyko pas brolį į JAV, kur šis, gavęs politinį prieglobstį, gyveno jau 15 metų. Į gimtinę sugrįžo tik 2008 m., po antro vyro, psichiatro Jacko Gaineso, mirties.
Jono Pleškio gyvenimo istorija išties verta filmo. Holivude ir buvo pastatyta juosta „Raudonojo spalio medžioklė“ apie lietuvio kapitono pabėgimą iš Sovietų Sąjungos. J.Pleškys, povandeninių laivų tenderio „Smolnyj“ kapitonas, 1961 m. pasuko laivą į Gotlando salą, o vėliau pasiprašė politinio prieglobsčio JAV. Dėl „tėvynės išdavystės“ J.Pleškys Sovietų Sąjungos karo tribunolo už akių buvo nuteistas sušaudyti. Devynerius metus ČŽV padedamas lietuvis slapstėsi Gvatemaloje, vėliau apsigyveno JAV, kur ir mirė. Sunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi Eugenijai, karštai mylėjusiai jaunėlį brolį, juk jo pabėgimas sutapo su jos sėkmingos aktorinės karjeros pradžia. Be to, kad tremtinių dukra, dar ir tėvynės išdaviko sesuo! „Jutau didelį spaudimą, ir jis tęsėsi ne metus ir ne dvejus, – prisiminė aktorė. – Manęs neišleisdavo vaidinti net į broliškas socialistines šalis, buvau netgi verčiama išeiti į iš teatro... Tegu tiems, kurie tai darė, Dievas atleidžia. O aš pasirinkau verčiau likti sąžininga prieš žiūrovą, užuot stengusis išlaikyti populiarumą vaidindama bet kur ir bet ką. Populiarumas žavėjo ir viliojo jaunystėje, tačiau paskui supratau – išliksiu stipri tik neapsidavusi negarbingoms pagundoms.“ Su broliu Eugenija susitiko praėjus daugiau nei 20 metų po jo dingimo, kai Valstybinis jaunimo teatras gastroliavo JAV – dar sovietmečiu, akylai stebima ir rusų, ir amerikiečių žvalgybų.
Ne politikavimas, o amžini dalykai
Iš kur moteris sėmėsi stiprybės? „Stiprybės semiuosi iš dvasios ramybės, – sakė ji. – O ji pasiekiama sunkiai, ateina labai negreitai. Ieškau jos ir savo vaikystėje – ten jos daigai, man įskiepyti tėvų. Kai kurie jau ateiname į pasaulį būdami stiprios prigimties, tačiau tikiu, kad kiekvienas, ieškodama dvasios ramybės, suras į ją kelią.“
Išsisklaidžius nepriklausomybės atkūrimo euforijai E.Pleškytė skaudžiai pajuto ir visuomenės, ir teatro kultūrinį bei dvasinį išsekimą. Galbūt tai ir lėmė ankstyvą jos pasitraukimą iš teatro scenos. „Politikuoti teatras mokėjo, gyvenimas jį vertė tai daryti, tačiau ar tai ir yra tikroji teatro misija? – tada klausė aktorė ir tvirtino, kad teatro misija yra kalbėti apie amžinus dalykus. – Bet ar galima kalbėti apie dvasines aukštumas, jei paminta žmogaus prigimtis, pamiršti 10 Dievo įsakymų?“
Taip, ji buvo religinga, tik be jokio patoso. Religija Eugenijai ir sovietmečiu buvo svarbi, visą gyvenimą ji buvo giliai tikinti.
Prieš 20 metų E.Pleškytė buvo prisipažinusi dar turinti svajonių vaidmenį: ji troško suvaidinti eilinę lietuvę motiną, „kupiną amžinos išminties, begalinės dvasios stiprybės, kurių semiasi iš savęs, iš praeities... Motiną, kuri padovanotų Lietuvai viltį“... Deja, sunki liga sutrukdė aktorei tai įgyvendinti. Bet ar jos pačios gyvenimas, jos talentas motiniškai nepaguodžia mūsų? Ar nesuteikia mums vilties?
Faktai
Eugenija Pleškytė gimė 1938 m. sausio 6 d. Giliogiryje, Plungės rajone. 1961 m., baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją, dirbo Kauno dramos teatre, 1963–1965 m. – Valstybiniame akademiniame dramos teatre, 1965 m. tapo pagrindine Valstybinio jaunimo teatro aktore, kur sukūrė daugiausia įsimintinų vaidmenų. Pradėjusi filmuotis kine, tapo garsi visoje Sovietų Sąjungoje, vaidino daugiau nei 30-yje filmų. 1973 m. už Kotrynos vaidmenį filme „Herkus Mantas“ apdovanota LTSR valstybine premija, 1978 m. pelnė LTSR nusipelniusios artistės vardą, vėliau – LTSR liaudies artistės vardą. Nuo 1995 m. iki 2008 m. gyveno JAV, San Franciske. 2009 m. apdovanota „Auksine gerve“ už viso gyvenimo nuopelnus kinui. Mirė po sunkios ligos š.m. lapkričio 3 d. Klaipėdoje, eidama 75-uosius metus.
