Etnologę kalbino žurnalistė Jolanta Svirnelytė.
Kaip šventes švęsdavo mūsų protėviai?
Kalėdos yra šventė, kuri yra siejama su Saule, kadangi mūsų gyvenimo ciklas ir gyvenimo metai sukasi ratu, mes gyvename cikliniame laiko supratime, tai kiekvienais metais ateina Kalėdos ir tai, pirmiausia, yra siejama su Saulės sugrįžimo švente.
Mūsų tradicinėje kultūroje buvo, kad Saulė buvo pagrobta, įkalinta ir didvyris, kuris nuėjo Saulės vaduoti, tokiais būdais išvadavo Saulę ir ji sugrįždavo į Žemę. O žmogus, kadangi jis gyveno tamsoje, ir tarsi to blogio, chaoso buvo daug, tai nuo saulėgrįžos šventės mes galėjome palikti šituose metuose tai, kas yra bloga, kas yra sena, atgyventa, o naujus metus tarsi pradėti viską iš naujo. Kaip Saulė pradeda savo ratą danguje, taip žmogus galėjo pradėti savo gyvenimo ratą.
Kaip tai būdavo švenčiama?
Visas mėnesis buvo skirtas Adventui ir visą mėnesį žmonės tarsi laukdavo. Tai būdavo tokia bendruomeninė šventė, susirinkdavo į namus, aptardavo įvykius, veikdavo visokius darbus. Bet, aišku, pagrindinis akcentas būdavo tos Kūčios, kai ruošdavo Kūčias, 12 patiekalų. Seniau, kadangi Kūčias pradedame švęsti, kada pasirodo danguje žvaigždė, tai vieną kaip iš tokių atributų kabindavo žvaigždę, kuri simbolizavo tarsi tokį žmogaus gyvenimą. Tai prie tų Kūčių stalo, prie tokio namų židinio žmogus sėsdavo ne vienas, jis prie to stalo išsikviesdavo vėles, savo protėvius. Tokiais būdais ta mūsų bendrystė dar labiau išaugdavo ir dar labiau sustiprėdavo. Todėl vienas iš pagrindinių Kūčių valgių yra vėlėms skirtas valgis – grūdai, grūdinės kultūros. Tai tomis grūdų kultūromis tarsi vaišindavo tas vėles.
Aš esu dar užrašiusi vieną tokį labai gražų pasakojimą Baltarusijoje, kad moteris, mama išeidavo į lauką ir kviesdavo visus aplinkinius žvėris – ateikite vilkeliai, ateikite kiškeliai, ateikite paukšteliai. Tai mūsų ta bendrystė apsiribodavo ne tik mūsų protėviais, bet ir visa mūsų aplinkine gyvūnija.
Ką svarbiausia padaryti per šias šventes, kad kiti metai būtų puikūs?
Tai pirmiausia yra apeiginiai valgiai, kurių metu mes tarsi galime užmaloninti tas anapusines jėgas, mūsų protėvius. Ir visas tas laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų Karalių buvo vadinamas šventu laiku. Tai buvo toks susimąstymo, susikaupimo metas ir jau po Trijų Karalių, per Tris Karalius, kaip ta žvaigždė, kurią mes pakabindavom per Kalėdas, tai lygiai taip pat mes su tokia pat žvaigžde tas vėles išlydėdavom per Tris Karalius.
Vienas iš tokių pagrindinių atributų Kalėdų buvo deginama kaladė, tai simbolizuodavo tokią būtybę, kai kuriuose kraštuose ji turėdavo ir tam tikrą pavidalą, kurią sudegindavo. Tai iš kažkokio chaoso susikurdavo šviesa ir taip ateidavo tai, ko reikia visai Žemei, ko reikia žmonėms – saulės šviesos, šilumos. Ir tokiais būdais žmogus įgaudavo naujų jėgų, naujos energijos ir taip galėdavo gyventi visus metus. Yra net toks posakis, jei sulauksime Kalėdų, tai tikriausiai ir kitų Kalėdų sulauksime.
Visą pokalbį su etnologe žiūrėkite vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
