Lina Abromavičienė Kai suaugęs žmogus pasakoja apie savo vaikystę girtaujančių tėvų namuose, per nugarą nueina šiurpas. Išgyventos istorijos primena romano pasakojimo fragmentus: vaikai svajojo vieną dieną išgirsti, jog atsirado tikrieji jų tėvai, kurie negeria, dirba, tvarkosi namuose ir prieš užmiegant myluoja savo vaikus. Tačiau tai realus gyvenimas, o padarytos žaizdos vaikystėje niekur nedingsta. Alkoholikų šeimose užaugę vaikai seka tėvų pėdomis patys to nenorėdami, tačiau klaidų galima išvengti. Pasak Šiauliuose gyvuojančios Suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) savipagalbos grupės įkūrėjos Saulės, tik bendraujant su tokio paties likimo žmonėmis galima pagydyti sužeistą sielą.
SAV grupės nariai baiminasi visuomenės požiūrio, nes aplinkiniai juos pasmerkia visam gyvenimui prisiūdami etiketę, kad jie - alkoholikų vaikai.
Atvirauja dažniausiai moterys
Ne visi linkę viešai kalbėti apie girtuokliaujančius tėvus. Pasak Saulės, įkūrus SAV grupę buvo siekiama suburti kuo daugiau žmonių, kurie nukentėjo nuo girtuokliaujančių tėvų, augo nedarniose šeimose. Tačiau drąsiausios pasirodė moterys.
„Šiuo metu SAV lankosi ne tik suaugę alkoholikų vaikai, bet ir vaikai iš išsiskyrusių, psichologiškai smurtaujančių, azartinių lošėjų, vartojančių narkotikus ir kitų šeimų. Vaikai, kurie užaugo panašioje aplinkoje, turi tam tikrus bruožus ir pasižymi specifiniu elgesio modeliu. Mes nemokame bendrauti, trūksta pasitikėjimo savimi, todėl mes slepiamės nuo viso pasaulio“, - sako grupės įkūrėja Saulė.
Vieną dieną suvokusi, kad visos nesėkmės, skyrybos yra dėl to, kad šeimoje tėvai gėrė, Saulė pagalbos kreipėsi į Vilniuje esančias grupes ir jų paskatinta nusprendė įkurti SAV grupę Šiauliuose.
„Iš pradžių kreipėsi labai nedaug žmonių. Pripažinti problemą ir pareikšti norą keistis daugelis nesugeba iki šiol. Gyvenantys alkoholikų apsuptyje mano, kad tai normalu. Dabar grupėje - 7 žmonės. Vasarą atsiranda ir daugiau. Susirinkę grupės nariai analizuoja, kokie išgyvenimai vaikystėje lemia dabartinį jau suaugusių alkoholikų vaikų elgesį. Dalydamiesi savo patirtimi mes sveikstame ir suvokiame, kad mes tokie ne vieni“, - teigia Saulė.
Sužeistą sielą nesunku atpažinti
Nors iš minios alkoholikų vaikas niekuo nesiskiria, tačiau su juo pabendravus, anot Saulės, nesunku suvokti, kad tai - sužeistos sielos asmenybė.
„Kai turi savąją patirtį, pastebi tuos pačius elgesio modelius ir aplinkoje. Ne kartą bendraudama atpažinau panašaus likimo žmones, nes jie užsideda daug kaukių ir taip bando pabėgti, nes kažką slepia. Toks žmogus laiko atstumą nuo kitų, nes bijo bendrystės, artimesnio santykio. Suaugę alkoholikų vaikai nemoka linksmintis, todėl jie atrodo per daug santūrūs ir rimti. Jie nemoka džiaugtis. Tačiau reikia suvokti, kad galima ieškoti pagalbos. Gyvenimas gali būti kitoks nei dabar. Grupėje kalbėti apie savo gyvenimą ar atpažinti jį kitų pasakojimuose tikrai skaudu, tačiau būtina norint sveikti. Grupėje mes atrandame save, palaipsniui dingsta visos baimės, iš naujo mokomės bendrauti“, - pasakoja Saulė.
Gėdos ir kaltės jausmas
Pasak Saulės, didžioji dalis suaugusių alkoholikų vaikų slepia savo praeitį, tad nei darbe, nei draugų rate apie tai niekas nežino. Nepasitikintis ir baikštus suaugęs alkoholikų vaikas viduje jaučia degradaciją.
„Suaugęs alkoholikų vaikas kaip chameleonas – moka prisitaikyti prie kiekvienos situacijos. Gali būti net vakarėlių siela ir atrodyti draugų būryje visuomet linksmas, bet vieną dieną imti ir nusižudyti... Mes jaučiame stiprų vienišumo jausmą, kurio kitiems nerodome. Nerodome ir tikrųjų savo jausmų, nes esame išmokę, kad tai niekam neįdomu“, - sako Saulė.
Kita SAV grupės narė Rugilė nuo pat vaikystės slėpė, kad jos namuose tėvai girtuokliauja. Net su artimiausiais žmonėmis apie tai nekalbėdavo. Kaip sako Rugilė, buvo vieša paslaptis – visi žinojo, kad jos tėvai girtuokliauja, bet apie tai niekas nė žodžiu neužsimindavo.
„Gėdos ir kaltės jausmas lydėjo visą gyvenimą. Bijojau, kad kas nors viešai įvardys, jog mano tėvai geria. Dabar suprantu, kad tai ne mano problema, nes geriu ne aš, o geria mano tėvai. Todėl stengiuosi atskirti jausmus ir neprisiimti kaltės už tėvus. Esu alkoholikų vaikas ir turiu save valdyti, kad netapčiau tokia, kaip jie. Vaikystėje svajodavau, kad vieną dieną išgirsiu, jog atsirado mano tikrieji tėvai... Taip save apgaudinėdavau ir guosdavau, nes buvo per sunku išgyventi tėvų elgesį. Tos iliuzijos peraugo į neapykantą tėvams. Norėjau, kad mano tėvai numirtų. Tačiau dabar suprantu, kad tėvai yra tokie, kokie yra, ir jų poelgiai atsiranda dėl jų sužeistumo, nes jie turėjo alkoholikus tėvus. Dabar gebu juos suprasti ir pateisinti. Priimti tokius, kokie jie yra“, - sako Rugilė.
Nekartoti tėvų klaidų nepavyko
Namuose nesiliaujantys barniai, muštynės, bėgimai iš namų – visa tai atmintin įsirėžė Rugilės atmintyje. Ji laukė tos dienos, kai taps pilnamete, kad galėtų pabėgti iš tėvų namų.
„Mano mama iki šiol geria, anksčiau ir tėtis smarkiai gėrė. Svajojau, kad aš galėsiu sukurti idealią šeimą, kurioje nebus daromos tėvų klaidos. Tik išėjus iš tėvų namų sukūriau šeimą su žymiai už save vyresniu vyru. Tada praeities karuselė užsisuko iš naujo... Mano vyras buvo smurtautojas. Norėjau daryti viską, kad šeima būtų darni, tačiau praradau savivertės jausmą, tapau skuduru. Dingo noras reikšti savo nuomonę, išsakyti norus, nes visą save aukojau šeimai. Kai šeimoje nebesikalbėjome, o rėkėme vienas ant kito, buvo naudojamas fizinis smurtas, supratau, kad laikas keistis. Visa tai privedė iki skyrybų“, - atvirauja Rugilė. Anot jos, taip atsitiko, nes iš namų išėjo būdama visai nebrandi asmenybė.
„Nežinojau, kaip gyventi, ką daryti, nes nemačiau pavyzdžio tėvų namuose. Tačiau šiandien aš jau esu suaugusi ir galiu ieškoti pagalbos. Dabar suprantu, kad suaugę alkoholikų vaikai ieško žmogaus, prie kurio galėtų prisišlieti, ieškoti laimės kitur, o ne savyje. Priklausomybė nuo kitų žmonių dažniausiai atveda prie tokių pat sužeistų asmenybių, todėl problema tęsiasi“, - sako SAV narė Rugilė.
Etiketė – „alkoholikų vaikas“
Didelėje šeimoje augusi SAV grupės narė Jūratė prisimena, kad visi aplinkiniai jos brolius ir seseris vadino alkoholikų vaikais, nes tėvai nuolatos girtuokliavo. Ši etiketė dviem Jūratės broliams prilipo visam gyvenimui, nes jie įklimpo į alkoholio liūną.
„Artimieji, giminaičiai sakė, kad tokių tėvų bus girtaujantys ir vaikai. Visi užaugome su šia etikete, tačiau manau, kad man pavyko šį požiūrį pakeisti. Labiausiai pykdavau ant mamos. Aplinkiniai sakydavo, kad jei vyras geria, yra normalu, tačiau jei geria moteris - šeimos nelaimė.
Todėl svajojau sutikti negeriantį vyrą ir žinojau, jei jis gers, stengsiuosi saugoti savo vaikus, kad jiems netektų išgyventi to, ką pati patyriau vaikystėje. Todėl su vyru ir išsiskyriau“, - pasakoja Jūratė.
Suprantanti, kad tėvų negali pasirinkti, Jūratė, kaip ir daugelis, svajojo vieną dieną sutikti tikruosius tėvus, kurie nevartoja alkoholio.
„Užaugau iliuzijų pasaulyje. Išmokau gyventi vienatvėje, dažnai būdavau pikta ir agresyvi ar kaip tik elgdavausi taip, kad manęs niekas nepastebėtų. Dabar galiu eiti iškelta galva, nes aplinkiniai mato, kad pasikeičiau. Tikriausiai sveikesnio gyvenimo pagrindus gavau iš močiutės, mačiau kaimynų šeimas, draugių tėvus ir visuomet žinojau, kad mano gyvenimas yra nenormalus. Todėl ir užaugau suluošinta. Labiau už viską noriu normalios šeimos. Manau, kad lankydama SAV grupę palengva sveikstu ir galiu keisti savo gyvenimą“, - teigia Jūratė.
Svetimo skausmo nebūna
Daugelis panašaus likimo žmonių pagalbos neieškojo pas psichoterapeutus, nes nesuvokia, kad jos iš viso reikia. Pripratimas prie alkoholio, pasak Šiaulių priklausomybės ligų centro direktoriaus Prano Zeverto, atsiranda dar vaikystėje. Todėl vaikams, kurių tėvai girtuokliauja, kyla pavojus užaugus tapti alkoholikais.
„Vaikai, kurių tėvai geria, auga nelaimingi, nes jiems ne tik meilės ir priežiūros, bet dažnai ir pavalgyti trūksta. Turėdami tokį pavyzdį šeimoje užaugę vaikai nueina klystkeliais. Todėl tėvų girtavimas yra didžiausia šeimos nelaimė, dėl kurios šeimos skiriasi, mušasi, žudosi. Kenčia girtaujančių vaikai, nes niekas jų nesupranta, kol savo kailiu nepatiria. Visuomenė yra susvetimėjusi, todėl kitų problemos niekam nerūpi. Nors yra altruistų, kurie renka maistą Afrikos vaikams, tačiau keista, kad pamiršta savuosius“, - sako gydytojas.
Anot P. Zeverto, visi, kurie augo alkoholikų šeimoje, turėtų kreiptis į specialistus psichologinės pagalbos, nes žaizdos, padarytos vaikystėje, gyja labai ilgai.
„Aš pats augau tarp žmonių, kurie girtuokliavo, todėl juos suprantu. Giminėje dėdės dėl alkoholio mirė. Turiu brolį alkoholiką, todėl ir pasirinkau darbą Priklausomybės ligų centre. Žinau, ką reiškia, kai vaikai maldauja tėvo ir motinos, kad negertų. Baisu net įsivaizduoti, kai vaikai tėvus tempia į namus ir saugo, kad jie neužsigautų, nepargriūtų, nepaskęstų. Jei šeimoje girtaujančių nėra, jie to ir nesupras. Tokie vaikai negauna meilės, neturi kam dėl to pasiskųsti ir galiausiai patys pradeda paslapčia girtuokliauti“, - aiškina P. Zevertas. Jei šeimoje geria tėvai, pasak P. Zeverto, vienas iš trijų vaikų gali pasekti tėvų pėdomis. Dažniausiai žmonės, kurie patenka į Priklausomybės ligų centrą, atvirauja, kad gėrė ir jų tėvai...
