Reinas Raudas, Talino universiteto rektorius, kalba apie politinį korektiškumą, lygina Lietuvos ir Estijos spaudą.
- Europos Sąjungos vidinė santarvė remiasi tam tikrais nerašytais susitarimais arba konsensusu. Kai kas tai vadina „politiniu korektiškumu“. Šie susitarimai leidžia išstumti iš politikos tam tikrus asmenis. Pavyzdžiui, austrą Jörgą Haiderį, dešiniųjų pažiūrų politiką, dabar jau velionį, dėl kurio vienu metu tarptautiškai buvo boikotuojama pati Austrija. Ar jūs nemanote, kad šis konsensusas, šie nerašyti susitarimai gali keistis, pavyzdžiui dėl ekonominės krizės, dėl naujo JAV prezidento.
- Aš nemanau, kad toks konsensusas yra. Bent jau tokiu lygmeniu, kad visi vienodai mąstytų. Juk prieš kelerius metus buvo priešprieša tarp vadinamosios „senosios Europos“ ir „naujosios Europos“, arba tarp turtingos Šiaurės ir nuskurdusių Pietų; būta ir diskusijos dėl to, ar reikia Europos konstitucijoje paminėti krikščioniškas vertybes. Iki vieningo konsensuso reikalai nepriėjo, ir tam tikri sveiki svarstymai, vadinkime juos sveikais diskursais, nebuvo pašalinti. Kita problema, kad sveiki svarstymai politinėje erdvėjė jau nebeturi to poveikio, kad galėtų atsakyti į kai kuriuos rinkėjų keliamus klausimus. Į tai imasi atsakyti populistinės partijos – kaip kad Haiderio Austrijoje ar Le Peno Prancūzijoje.
- Ar galėtume kokį nors iš tokių klausimų paminėti?
- Pavyzdžiui, kokios yra dabartinės krizės priežastys. Mūsų tradicinė aplinka ar terpė labai greitai keičiasi. Kai kam tai sukelia viską persmelkiančia baimę, pasiekiančią pačius žmogus egzistencijos pagrindus. Kokiais klausimais ta baimė išsilies, yra kiekvieno piliečio asmeniškas reikalas. Dingsta stabilumas, ir žmonės bijo. Tačiau tai neišvengiama, tokio stabilumo, koks buvo devynioliktojo amžiaus pabaigoje ar net dvidešimtojo amžiaus pradžioje jau nebebus. Technologijos pažanga stabilumui padarė galą.
- Ką jūs galite pasakyti apie sunkmetį Estijoje? Kaip jį priima skirtingos kultūrinės aplinkos, skirtingos kilmės žmonės. Ar estai priima kitaip nei rusai?
- Atliktas sociologinis tyrimas, kuris rodo, kad rusai daugiau pasitiki Estijos valstybe negu estai. Aš manau, kad taip yra ne dėl to, kad rusai labai pasitiki Estijos valstybe, bet todėl, kad rusai įpratę manyti, jog, kai yra valdžia, ji viską sutvarkys. Estai didesni individualistai, ir jie nežiūri į valstybę kaip į monolitą. Estai mano, kad priimant sprendimus jiems reikia patiems dalyvauti. Jeigu reikalai eis blogyn, nepriklausomai nuo to, kokius sprendimus padarys Estijos politikai, rusai gali nusivilti Estijois valstybe labiau negu estai: girdi, žadėjo gerą gyvenimą, bet pavyko kaip visada.
- Ar rusas gali būti lojalus Estijos Respublikai? Yra rusų kilmės politikų, kurie pakeitė savo pavardes į estiškas.
- Estija yra tokia valstybė, kur etniškumas neturi didelės reikšmės Visa savo veikla tai pabrėžia Estijos prezidentas Toomas Ilvesas. Man toks klausimas atrodo keistas. Ar rusas gali būti lojalus Estijos valstybei, ar estas gali būti lojalus? Žmogus yra žmogus.
- Tačiau tokio pobūdžio klausimai gali iškilti Le Peno ar Haiderio sekėjams.
- Aš manau, kad tokio klausimo rusų kilmės žmogus neužduotų. Jeigu atsirastų populistinių sąjūdžių, kurie klaustų, ar rusas gali būti lojalus Estijos valstybei, taip veikiau paklaustu estai, bet tokie, su kuriais aš nebendrauju.
- Jūs apdovanotas Lietuvos ordinu. Kokiomis sąlygomis atsisakytumėte šio apdovanojimop. Ką turi padaryti Lietvos valstybė, kad atsisakytumėte? (R. Raudas juokiasi)
- Ordinas vadinasi „Už nuopelnus Lietuvai“. Juk valstybė imasi atsakomybės ir pripažįsta, jog mano nuopelnai yra pakankami tokiam ordinui gauti. Jeigu mane apimtų gėda dėl to, ką aš esu padaręs Lietuvai, tada gal atsisakyčiau.
- Ar jūs optimistiškai žiūrite į demokratijos ateitį Baltijos valstybėse?
- Ne visai. Pavojus yra didelis, ypatingai krizės metu. Prisiminkime, kad dvidešimtojo amžiau ketvirtajame dešimtmetyje gili ekonominė krizė privedė prie pusiau autoritarinių režimų atsiradimo Latvijoje ir Estijoje. Lietuvą jau anksčiau valdė Smetona. Tai pasibaigė nepriklausomybės praradimu. Panašus pavojus yra ir šiandien. Kokios nors populistinės jėgos gali lengvai pasakyti ir įtikinti, kad valdžios nenaudėliai viską padarė neteisingai, todėl žmonės liko nuogi ir basi. Kai reikalai eina blogyn, populistinės totalitaristinės pažiūros visuomenėje gali įgauti didelį populiarumą.
Lietuvoje mane stebina, kad čia iš viso nėra normalios spaudos su erdve diskusijoms. Paimkime kokį nors lietuvišką laikraštį, kuris tarsi vaizduoja esąs kokybiškas. Ten, kur turėtų būti nuomonių puslapis, kuriame skirtingų pažiūrų žmonės diskutuotų ir išsakytų savo nuomones, taip formuojant diskusijoms palankią erdvę, taigi ten smulkiai pasakojama, kaip, tarkime, kažkur prie Kupiškio senis su kirviu vaikėsi bobutę.
Kai aš žiūriu į lietuvišką spaudą, mane stebina, kad nuomonių puslapių, kokius randu Estijos spaudoje, Lietuvoje beveik nėra. Estijos spaudoje kokiu nors klausimu kasdien galima perskaityti dešimt nuomonių.
Bet reikia pasakyti, kad Lietuvos interneto portaluose nuomonių reiškiamos gausiai ir laisvai. Tačiau prie interneto prieina tik nedidelė dalis piliečių. Nemanau, kad koks nors rinkėjas, kuris balsuoja už politikus populistus, pavyzdžiui, Paksą ar Uspaskichą, užduoda neteisingus, nerimtus klausimus. Tai labai normalūs klausimai. Bet toks rinkėjas turbūt žiūri televizorių ir paskaito kelis laikraščius. Ir tos erdvės, kur galėtų būti ugdoma jo politinė sąmonė siekiant, kad populistinė politika jo nepaveiktų, tos terpės lietuviškoje spaudoje nėra. Jie neina į interneto kavinę, kad paskaitytų jūsų portalą. Jie įpratę prie tradicinės spaudos, o tenai situacija yra tokia, kokia yra.
- Kaip patinka šiuometinė Vilniaus knygų mugė?
- Ši knygų mugė įspūdinga ir niekuo nenusileidžia knygų mugėms Vakarų Europoje. Džiaugiuosi, kad jau kelintą kartą turiu galimybę apsilankyti Vilniaus mugėje. Lankytojų eilė prie durų rodo, kad mugė reikalinga žmonėms.
- Neseniai grįžote iš Irano, kuriame lankėtės kaip tyrinėtojas. Paklausiu tiesmukai: ar Iranas žlugs iš vidaus, ar šalį reikia bombarduoti? (R. Raudas juokiasi)
- Tai, kad atsirado šitas liaudies nelabai mėgstamas islamistų režimas, yra tiesioginė Vakarų politikos pasekmė. Susipažinus su dvidešimtojo amžiaus Irano istorija galima pasakyti: gerai, kad tiktai tiek.
1953 m. ne be JAV įsikišimo buvo nuversta Mossadegho vyriausybė. Mossadeghas – veinintelis nekorumpuotas politikas, kuris vadovavo Iranui per visą XX a., ir jis, kai pradėjo savo reformas, labai tikėjosi Amerikos paramos. Amerika prisdėjo prie jo nuvertimo ir tokiu būdu iraniečių akyse amžiams susikompromitavo kaip vertybėmis pagrįstos politikos vykdytoją. Jeigu yra kažkokios diktatūros, kurios negina mūsų išpažįstamų vertybių, tai joms mes galime daug mažiau priekaištauti, negu toms valstybėms, kurios teigia, kad jos gina kažkokias vertybes: tarkime, demokratiją, tautų apsisprendimo teisę, nors iš tiesų to nedaro. Politikai toks neatitikimas tarp žodžių ir veiksmų yra daug didesnis pavojus, negu diktatūros.
- Ar Obama gali atnešti permainų šioje srityje?
- Kol kas juo pasitikiu. Tas faktas, kad jis buvo išrinktas, yra labai vertingas, tai yra didelis žingsnis į priekį Amerikios raidoje. Dvi kadencijos labai nekompetentingo Busho režimo valdymo atvedė tą šalį į tokią padėtį, kad dabar iššūkiai Obamai yra labai dideli, ir neaišku, ar jis spės savo užduotis įgyvendinti, kol jis dar neišeikvojo pasitikėjimo kredito.
FAKTAI
R. Raudas, poetas, rašytojas, kultūros teoretikas, dažnas Lietuvos kultūrinės spaudos autorius.
R. Raudas apdovanotas ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
R. Raudas apgynė daktaro disertaciją apie senąją japonų literatūrą, jis kalba daugiau nei 20 kalbų.
R. Raudo romaną „Hektoras ir Bernardas“ 2006-aisiais išlėido leidykla „Apostrofa“. Jo naujausias romanas “Brolis”, kuri jis pats vadina „spaghetti vesternu“, šįmet išrinktas viena iš dešimties “knygų iš Estijos”.
R. Raudas vadovauja tarptautiniam tiriamajam projektui, kurio tikslas – palyginti Japonijos, Kinijos, Turkijos, Rusijos ir kitu šalių modernizacijos procesus XIX-XX a.
