Nors mūsų politikai ekonominį atsilikimą nuo Estijos visada neigė, labai aiškūs rodikliai patvirtina, kad Estija žengia priekyje Lietuvos. Tai rodo ne tik skaičiai, bet ir Estijoje įgyvendintos reformos, vakarietiškesnė orientacija, Vakarų pripažinimas ir t.t. Antra vertus, negalima paneigti ir to, kad savo įvaizdį jie taip pat iki šiol sugebėjo kurti geriau negu mes.
Tada, matyt, neišvengiamas tam tikras jų pasipūtimas – ir tai jau tikrai ne specifiškai estiška savybė: mes, lietuviai, bandome pūstis kiekvienu atžvilgiu, pretenduoti į regiono lyderius, arogantiškai žiūrėti į latvius ir pan.
Toomas Hendrikas Ilvesas kokiais 2000-aisiais (t.y. dar gerokai prieš tapdamas prezidentu) ėmė aiškinti, kad Estija yra ne Pabaltijo šalis, o pokomunistinė Skandinavijos šalis. Suprask taip: istorinė nelaimė lėmė, kad buvome okupuoti sovietų, bet šiaip mes esame artimesni skandinavams negu tiems atsilikėliams latviams ir lietuviams.
Kiek ir kokia istorija ką lėmė, būtų ilgas aiškinimasis, bet kai kurie įvykiai 2001 m. ir kiek vėliau simboliškai parodė, kad savo mentalitetu estai mus ne taip jau ir toli pranoksta, kaip patys manė. 2001 m. šalies prezidentu buvo išrinktas komunistinių laikų lyderis, estų „Brazauskas“, Arnoldas Rüütelis. Masiniai apsinuodijimai pilstuku (ir nemažai mirusių) parodė, kad savo linksminimosi įpročiais estai irgi artimi mums. Šie tragiški girtavimai ir nelegali prekyba vyko pietvakarių Estijoje ir dauguma dalyvių buvo estai, o ne vietiniai rusai. Taigi, ne tik beveik visa savo XIX bei XX amžiaus istorija, bet ir XXI amžiuje estai, norom nenorom, lieka su mumis.
Dabar kartais klausiama: ar tinkamu metu Taline perkeltas bronzinio kario paminklas? Žinoma, kad netinkamu. Jį reikėjo perkelti prieš penkiolika metų. Tačiau dar ir 1995 m. buvo tik pakeistas užrašas ant paminklo (iki tol buvo „išvaduotojams“) ir užgesinta amžinoji ugnis. Jeigu tais metais būtų ryžtasi paminklą perkelti, rusai (ir Estijoje, ir Rusijoje) nieko panašaus į dabartinę isteriją tikrai nebūtų sukėlę.
Bet jeigu jau to nepadarė anksčiau, tai galų gale yra jų reikalas ir jų teisė tvarkytis savo šalyje, kada ir kaip nori. Problema čia, kaip visi suprantame, yra ne Estija, o Rusija. Vienintelis mums (bet ne daugumai rusų) prieinamas laisvas Rusijos televizijos kanalas yra RTVi. Ši Vladimiro Gusinskio valdoma televizija (kaip ir radijas „Echo Moskvy“) turi nemažai politinių diskusijų laidų, kurios įdomios dar ir tuo, kad jų nuolatiniai pašnekovai yra įvairių pažiūrų žmonės, pvz., atvirai save Rusijos imperialistu tituluojantis rašytojas Aleksandras Prochanovas. Simpatiška laidos vedėja iš jo beprotiškų (vertų Žirinovskio) pažiūrų nuolat kandžiai, bet nelabai įkyriai pasišaipo.
Tai štai Prochanovas pareiškė, kad visi tie Rusijos protestai yra niekai – reikia tiesiog paskelbti, kad Narva yra Rusijos miestas. Ir t.t. Įdomiau buvo, kai vedėja paklausė, kodėl taip yra, kad beveik visi kaimynai ir beveik visa Europa tapo mūsų (t.y. Rusijos) priešais. Prochanovas atsakė, kad Rusija su priešais pajėgi sėkmingai kovoti, bet turinti ir draugų, pvz., arabų šalys. Tokia štai paguoda (Putinas, žinoma, tuo abejoja, nes arabų šalyse yra daug neapykantos Rusijai dėl Čečėnijos užgniaužimo).
Iš tiesų įdomus ir netgi kurioziškas reiškinys – kodėl didelės dalies (žinoma, ne visų) rusų smegenys sukasi kita linkme negu beveik visos likusios Europos. Atsakymas aiškus – todėl, kad nebuvo atlikta normali desovietizacija. Štai todėl jie iki šiol save įsivaizduoja Talino (ir viso Pabaltijo) išvaduotojais ir kurioziškai nesuvokia, ką reiškė stalinistinės sovietijos „išvaduojamieji“ veiksmai. Todėl laikoma normaliu dalyku, kad Rusijos prezidentu tapo buvęs kagėbistas ir visus valdžios postus sulindo buvę jo sėbrai. Štai todėl ir triuškinamos taikios opozicijos demonstracijos, bet laisvai agresyviai siautėja našistai.
Tik pagalvokime – jeigu nuo 1945 m. nebūtų aktyviai įgyvendinama Vokietijos denacifikacija, 1950 ir 1960 m. daug vokiečių būtų laikę save išniekintomis ir nepelnytai nuskriaustomis aukomis ir t.t. Tai, beje, priminimas ir tiems lietuviams, kurie aiškina, kad nereikia dairytis į praeitį, nereikia „kiršinti tautos“, esą užmirškime, kas buvo, žiūrėkime į ateitį. Tai štai Rusija ir užmiršo, kas buvo. Rezultatus matome.
O šiuo tarpu siūlyčiau būti solidariems ir, pvz., pirkti daugiau estiškų prekių.
