„Priimtas sprendimas, kuris leidžia valstybei narei rinktis. (...) Matyt, šitas sprendimas dar turėtų būti apsvarstytas ir priimtas sprendimas. Šiandien negaliu pasakyti, bet turiu pasakyti, kad mes turėsime galimybę pasirinkti ir parinkti sprendimą, kuris yra tinkamiausias mūsų valstybei“, – žurnalistams sakė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.
Anot ministerijos, naujoje ES migracijos politikoje numatomas privalomas ES valstybių narių dalyvavimas ES solidarumo mechanizme. Tai reiškia, jog pagal gyventojų skaičių ir bendrąjį vidaus produktą (BVP) kasmet bus apskaičiuojamas šalies įnašas – tam tikras perkeliamų pabėgėlių skaičius arba pinigų suma.
„Pagal dabar numatytus minimalius skaičius per metus tai sudarys 30 tūkst. perkeliamų asmenų ir 600 mln. eurų finansinės paramos. Lietuvos atveju – tai būtų 158 asmenys arba 3,18 mln. eurų per metus“, – paskaičiavo VRM.
Pasak A. Bilotaitės, Lietuva, patyrusi migrantų iš Baltarusijos antplūdį 2021-aisiais, turi infrastruktūrą ir būtų pasiruošusi priimti migrantus.
Balsuojant dėl bendro Tarybos požiūrio Lietuva, Slovakija, Bulgarija ir Malta susilaikė, o Lenkija ir Vengrija balsavo prieš.
Vidaus reikalų viceministro Arnoldo Abramavičiaus teigimu, nepaisant pastangų solidarumo mechanizmui suteikti lankstumo, ES Tarybai pirmininkaujančios Švedijos pateiktame kompromisiniame tekste išliko nuostatų, dėl kurių Lietuva negali pritarti Tarybos bendrajam požiūriui.
„Tikėtina, kad nuspėjamumu mechanizmas nepasižymės, nes reglamentas nustatys tik minimalią solidarumo ribą ir solidarumo apimtis kasmet keisis pagal Europos Komisijos rekomendaciją. Be to, ES valstybių narių su išorės siena pastangos sienų apsaugos srityje nebus vertinamos sprendžiant dėl solidarumo įnašų dydžio“, – sakė viceministras.
Anot jo, per derybas pavyko užsitikrinti galimybę kreiptis į Europos Komisiją dėl solidarumo įnašo sumažinimo, kai valstybė narė patiria migracijos spaudimą arba sudėtingą migracijos situaciją.
„Pagrindinė mūsų sąlyga buvo susieti du faktorius ir jeigu šalis susiduria su instrumentalizuota migracija, tada politiniu sprendimu skaičiai relokacijų arba finansinis indėlis gali būti mažinimas. Kol kas ta pozicija neišgryninta dėl to mūsų palaikymo visam tekstui nebuvo“, – žurnalistams penktadienį kalbėjo A. Abramavičius.
Anot jo, dėl to, kiek įnašas galėtų būti sumažintas, turėtų spręsti ministrų formato susitikimas.
Viceministras taip pat pažymėjo, kad sutarta ir dėl galimybės migrantų neįleisti į teritoriją iki tol, kol yra priimamas sprendimas, ar suteikti prieglobsti, ar migrantą grąžinti atgal į kilmės šalį.
Teisinės procedūros metu būtų apsivarstomas prašymas ir „neatvykus į tam tikrą Bendrijos šalį būtų galimybė migrantą išsisiųsti atgal“.
„Reglamente numatyta, kad ta procedūra truktų tris mėnesius. Pas mus – šešis, tad šiuo atveju yra neatitikimas ir jeigu tikslinti užsieniečių teisinės padėties nuostatas, turbūt, turėtume vadovautis trijų mėnesių laikotarpiu“, – kalbėjo jis.
Pasak A. Bilotaitės, Lietuva „labai konstruktyviai“ dalyvavo visuose debatuose ir diskusijose ir išreiškė palaikymą sutartam principui.
„Bet mums, valstybei, nacionalinės svarbos aspektu yra migrantų instrumentalizacija. Ir šiuo metu pačiame dokumente jis yra įvardytas preambulėje. Mūsų tikslas buvo, kad instrumentalizuota migracija atsidurtų atskiru straipsniu, nes mums tai labai svarbu, todėl mes laikėmės nuosekliai tos savo pozicijos“, – sakė ministrė.
Pasak jos, Lietuva nemano, kad į jos interesus buvo deramai atsižvelgta, „kadangi šita formuluotė neatsidūrė atskirame straipsnyje kaip mes prašėme susitikimuose įvairiuose formatuose.
Viceministro teigimu, po tarybos sprendimo vyks šių pozicijų derinimas su Europos Parlamentu ir Europos Komisija. Sprendimai turėtų būti priimti kitų metų pirmoje pusėje.
Šiuo metu dauguma nelegalių migrantų atvyksta iš Afrikos į Graikiją ir Italiją.
Savo ruožtu Baltijos šalys ir Lenkija pastaruosius kelerius metus susiduria su neteisėtos migracijos antplūdžiu ir dėl jo organizavimo kaltina Minską.
2021 metais iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų, bet, pasibaigus judėjimo apribojimams, didžioji dalis jų paliko šalį.
