„Carito“ padėkos už pagalbą prostitucijos aukoms sulaukęs kriminalistas Darius Žilys neslepia, kad policija iš viso nusikalstamo klano nugriebia tik ledkalnio viršūnėlę.
Padėkojo
Tačiau, pasak jo, pareigūnai dėl to mažiausiai kalti: nusikaltėliai išsisuka, kai aukos slepiasi, o visuomenė tam yra visiškai abejinga.
Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate (VPK) Kauno ir Panevėžio „Carito“ socialinės darbuotojos lankėsi prieš Kūčias. Programos „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorės teigė, kad ne vienerių metų „Carito“ ir Panevėžio apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro
3-iojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo Dariaus Žilio bendradarbiavimas duoda rezultatų.
Trisdešimt trejų metų pareigūnui padėkota už kantrybę, toleranciją ir brandžią darbo patirtį. Už tai, kad kriminalistas ne tik padeda nusikaltimo aukoms, bet ir skatina jas pasiryžti liudyti teismuose prieš nusikaltėlius.
„Sekundės“ kalbintas D.Žilys teigė, kad darbas su prekybos žmonėmis aukomis iš tiesų yra labai specifinis ir nelengvas. Jo vadovas – Panevėžio apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas Ramūnas Sarapas patikino, kad šioje srityje dirbantis pareigūnas ne tik turi išmanyti teisines subtilybes, bet ir būti puikus psichologas, taktikas, strategas.
Pasak R.Sarapo, visa tai D.Žilys ir sugeba. Be to, policininkas gali didžiuotis ir gera širdimi.
D.Žilys vidaus reikalų sistemoje dirba jau 15 metų. Vieną iš sunkiausių profesijų pasirinkęs panevėžietis teigė, kad tiesiog negalėjo būti abejingas darbui.
„Baigęs vidurinę mokyklą iškart įstojau į Lietuvos policijos akademiją, dabartinį Mykolo Romerio universitetą. Per visą karjeros laiką buvo daug permainų: dirbti pradėjau Kelių policijoje žemiausio lygio pareigūnu, buvau eismo įvykių kvotėjas, o į Kriminalinę policiją perėjau apie 2000-uosius, prisijungiau prie 3-iojo skyriaus pareigūnų. Iš karto ėmiau tirti nusikaltimus dėl prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinės prievartos“, – „Sekundei“ pasakojo D.Žilys.
Atvėrė Šengenas
Pirmoji kriminalisto tirta byla buvo susijusi su Panevėžio rajone padarytu nusikaltimu. Pareigūnas teigia iš pradžių neturėjęs jokios patirties, praktikos, todėl aiškintis specifines prekybos žmonėmis peripetijas teko pasikliaunant ir nuojauta.
„Buvo iš tiesų sudėtinga, nes tokios bylos labai specifinės. Juk dirbti tenka su įvairiausiomis moterimis, dažnai reikalinga ir psichologo pagalba. Be to, būtent tuo metu Lietuvoje ir atsirado tokia nauja kryptis – bylos dėl seksualinės vergijos. Todėl iš pradžių buvo labai mažai teisinės informacijos, ji buvo labai ribota, nauja. Tik vėliau imta tą vieną kelių sakinių straipsnį keisti, tobulinti, tiksliau pritaikyti. Tiriant nusikaltimo sudėtį anksčiau buvo svarbiausia, kad būtų sumokėti pinigai. Dabar jau įtraukti ir kiti dalykai – verbavimas, gabenimas, laisvės apribojimas, laikymas. Dirbant ir pareigūnams teko prie įstatymų vis prisitaikyti“, – kalbėjo D.Žilys.
Dar sudėtingiau policininkams tapo dirbti atsivėrus Šengeno erdvėms. Panaikinta kontrolė pasienyje atlaisvino kelius ir nusikaltėliams – sąvadautojų rankose be dokumentų atsidūrusi, apsvaiginta ir išgąsdinta moteris gali būti išvežta į bet kurios Europos Sąjungos šalies užkampį. Pasak D.Žilio, būtent todėl pačios merginos ir jų tėvai turi būti akylesni, ne tokie patiklūs.
„Dauguma išgabenamų moterų yra iš vargingų šeimų, jos nėra išsilavinusios, nemoka užsienio kalbų. Atsidūrusios svetimoje šalyje jos negali susikalbėti, neturi dokumentų, nesulaukia visuomenės pagalbos. Tačiau ne visada dėl to policija kalta. Savo dukras visų pirma tėvai turi atidžiau prižiūrėti. Pavyzdžiui, išleidžia merginas į užsienį dirbti manekenėmis, bet net nepasidomi, ar jos pateko į patikimos agentūros rankas, ar yra išvežamos į Arabų Emyratus“, – kalbėjo kriminalistas.
Parsidavinėja už skolą
Policininkas teigė, kad dažniausiai pavyksta draugiškai susikalbėti ir informacija pasidalinti su kitų šalių pareigūnais. Vis dėlto būna ir kitaip.
Pavyzdžiui, kartą Panevėžio policija negalėjo gauti jokių žinių apie nusikalstamą veiką, kurioje dalyvavo vieno šeicho draugai – tiesiog nepavyko užmegzti ryšių su kitos kultūros, papročių ir tikėjimo žmonėmis, jie nebuvo nusiteikę padėti.
D.Žilys patvirtino, kad būna keli „užsikabinimo“ už nusikaltimo variantai: kartais į pareigūnus kreipiasi prekybos žmonėmis aukos, kartais pričiuptas prostitutes į Lietuvą parsiunčia ir policijai perduoda kitų šalių pareigūnai. Tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip kai kam gali atrodyti.
„Tiriant prekybos žmonėmis bylas svarbu yra viskas: kaip moteris buvo užverbuota, išvežta, kaip priversta parsiduoti. Tyrimas būna labai sudėtingas, nes kalbėti su aukomis reikia apie labai intymius, savigarbos dalykus. Nukentėjusiosios turi vėl viską iš naujo prisiminti, išgyventi, viską teisme prie svetimų žmonių pakartoti. Tiesa, iš šalies atrodo paprasta: moteris parsidavinėjo gatvėje. O per apklausas paaiškėja, kad su prostitucija yra susijęs visas organizuotų nusikaltėlių tinklas. Būtent šioje veikloje mums labai padeda „Caritas“, su juo glaudžiai bendradarbiaujame“, – sakė D.Žilys.
Kriminalistas užtikrino, kad užsidirbti savo kūnu panorusi mergina beveik visada atsiduria tarptautiniu mastu organizuotų nusikaltėlių rankose. Pasak jo, aukos įbauginamos taip, kad tampa tikromis vergėmis – beveik visąlaik dirba už skolą.
Kelias – į gatvę
D.Žilio teigimu, kai kuriems gali atrodyti, kad neturtinga mergina dėl pinigų parsiduoti norėjo pati. Vis dėlto moterys verčiamos dirbti ir itin žiauriais būdais.
„Per tarpininkus merginos iš Lietuvos dažniausiai atsiranda kurioje nors užsienio šalyje. Jos perduodamos iš rankų į rankas už tam tikrą sumą, pavyzdžiui, nuo 3 iki 10 tūkstančių litų, už tuos pinigus turi atidirbti. Pirmiausia moteris atsiduria viešnamy, jos laisvė apribojama. Galiu užtikrinti, kad visos prostitutės tampa vergėmis. Ir dirba tol, kol tiesiog praranda „prekinę išvaizdą“, tai yra apie trejus ketverius metus. Tada išstumiamos į gatvę, kur parsiduoda už narkotikų dozę, maistą. Gatvėje žmogus lieka vienas – moralė, savigarba prarasta. Be to, dažniausiai pašlyja ir sveikata – prostitutės nešioja ŽIV, serga hepatitu“, – tvirtino pareigūnas.
Kriminalisto tikinimu, visų parsiduodančių moterų kelias vienodas – į gatvę. Galimybė, laisvė rinktis iš jų tiesiog atimama. Todėl noras tapti elitine prostitute – rožinė svajonė.
„Elitinė prostitutė yra mitas. Visų jų perspektyva – gatvė, žemiausias lygis, iš viso to pakilti nežmoniškai sunku. Žinoma, daug ką lemia, į kokių vyrų rankas moterys patenka. Tarkim, rusai gali gražiau, pagarbiau elgtis, o kitokios kultūros albanai, kuriems dažniausiai parsiduodanti moteris yra tiesiog nulis, gali įvairiausius, žiauriausius dalykus išdarinėti. Būna tokių apklausų, kad tiesiog klausytis aukos pasakojimų yra kančia, išgirsti baisiausių dalykų. Nors prostitutėmis dirbti išvežamos jaunos moterys, dažniausiai nepilnametės ir iki trisdešimties, jos jau po kelerių metų sąvadautojų nebedomina. Nes darbo sąlygos ir krūviai yra sunkiai pakeliami, visa tai išvaizdai atsiliepia. Įsivaizduokite, jei per parą moteris verčiama vidutiniškai 25 ar 30 vyrų aptarnauti, o miegui, valgiui lieka trys ar keturios valandos“, – pasakojo policininkas.
Prašo netylėti
Pašnekovas neslėpė, kad policija ištiria tik pačią prekybos žmonėmis nusikalstamo klano ledkalnio viršūnėlę. Tačiau dėl to kalti ne tik pareigūnai, bet ir besislepiantys nukentėję asmenys, abejinga visuomenė.
„Dažnai pačios aukos sako: noriu privatumo, nesikiškit. Stengiuosi įkalbėti, kad netylėtų, juk tik taip galima nusikaltėlį sutramdyti ir kitas moteris išgelbėti. Policijos tikslas – ne tik nubausti, bet ir padėti, surasti psichologinę, socialinę pagalbą.
Jei nukentėję asmenys tyli, pareigūnai yra bejėgiai. Deja, mūsų visuomenė labai kategoriška: jei jau prostitute dirbo, vadinasi, to norėjo, tad galima moterį ir toliau žemint. Šitą stereotipą būtina sunaikinti. Moterys tyli, nes bijo būti pasmerktos, kai pažįstami žmonės apie jų praeitį sužinos. Įsivaizduokite, jei prostitute dirbusi mergina grįžta į savo kaimą, kur dažniausiai visi apie viską įsivaizduoja žinantys.
Vyrai iš kitų kaimų važiuoja, į jos namus duris išspirdami veržiasi – neva prostitutė turi ir juos aptarnaut“, – kalbėjo D.Žilys.
Pareigūnas patvirtino, kad, be vieno nusikaltimo, dažnai padaromas ir kitas. Pavyzdžiui, sąvadavimą, prostituciją, prekybą žmonėmis „lydi“ dokumentų padirbinėjimas. Esą dažnai kalbama, kad lietuvės yra vienos paklausiausių prostitucijos rinkoje, vienos iš pirmųjų „dešimtuke“.
Vis dėlto pareigūnai tiki, kad tokia nuomonė gali būti susidariusi dėl asmens dokumentų padirbinėjimo – lietuviški pasai, ypač žalios spalvos viršeliais, itin lengvai perdaromi, tad jie naudojami ir kitų šalių moterims „pridengti“.
Sąvadautojai – lyg didvyriai
Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas R.Sarapas patikino, kad policininkui geriausias darbo įvertinimas – kai byla perduodama į teismą, nusikaltėliai paviešinami ir sulaukia tinkamo atlygio. Deja, kol kas visuomenė labiau smerkia ne sąvadautojus, o prostitutes.
„Pas mus tie žmonės, kurie prekiauja moterimis, tam tikruose sluoksniuose yra vertinami ir jaučiasi lyg didvyriai. Visuomenė kol kas abejinga ir mažai kam rūpi, kad jų rajone apsigyveno sąvadautoju pripažintas asmuo.
Taip neturėtų būti. Kažkodėl net įstatymai nusikaltėliui palankesni. Tarkim, bet kuris jų gali nemokamą advokatą gauti, o nukentėjusiajam jis gali būti skiriamas tik labai ypatingu atveju. Juk prostitutėmis tapusios moterys paprastai yra labai neturtingos, neturi pakankamai pinigų geram gynėjui pasisamdyti“, – kalbėjo R.Sarapas.
Pareigūnų teigimu, moterimis prekiauti ryžtasi įvairūs vyrai, dažnas iš jų yra net labai pasiturintis. Esą sąvadautojo gatvėje išskirti neįmanoma: aplinkinių akyse nusikaltėlis atrodo kaip padorus šeimos vyras.
Justė BRIEDYTĖ
