VUL Santaros klinikų Mikrobiologijos laboratorijos vedėja laboratorinės medicinos gydytoja dr. Silvija Kiverytė akcentavo, kad per pastaruosius 10 metų įvyko didžiuliai pokyčiai.
„Sakyčiau, pagrindinis pokytis yra laboratorinių tyrimų gausa, atsirado naujų laboratorinių tyrimų. Pasikeitė ir greitis – šiandien galime žymiai greičiau atlikti įvairius laboratorinius tyrimus ir pasiekti rezultatą. Toks yra pagrindinis proveržis ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje“, – nuotolinės konferencijos metu kalbėjo ji.
Tiria pačius įvairiausius ėminius
Specialistė pasakojo, kad mikrobiologijos laboratorijoje tiriami patys įvairiausi ėminiai.
„Ten, kur yra infekcijos sukėlėjas – ar tai būtų bakterija, ar virusas, iš tos vietos ir reikia paimti ėminį. Jie gali būti patys įvairiausi – ir kraujas, ir šlapimas, ir kažkoks išpunktuotas punktatas, ir smegenų skystis, ir nuograndos nuo odos. Galima iš gerklės paimti ėminį, išpunktuoti iš kokio sąnario. Taigi imamai įvairiausi ėminiai – iš ten, kur yra infekcijos židiniai“, – vardijo S. Kiverytė.
Pažymima, kad pats žmogus dažniausiai gali paimti nedaug ėminių – kitais atvejais būtina, kad tą padarytų specialistas.
Laboratorinės medicinos centro Vaikų ligų diagnostikos laboratorijos vedėja gydytoja alergologė-klinikinė imunologė dr. Audronė Eidukaitė pridūrė, kad jos vadovaujamame skyriuje nemažai tyrimų atliekama iš kapiliarinio kraujo:
„Mes tuo ir skiriamės nuo kitų laboratorijų, kad nemažai turime kapiliarinio kraujo ėminių. Taip būna, kai biomedicinos technologė paima kraują iš pirštuko arba naujagimiams kūdikiams – iš kulniuko.“
Jos pastebėjimu, laboratorijos specialistams visada geriau dirbti su veniniu krauju, tačiau tą padaryti mažam vaikui ne visada yra paprasta.
„Sudėtingumas su šiuo ėminiu yra tas, kad ne visada mažame kiekyje kapiliarinio kraujo galime pastebėti galbūt kažkokį mikrokrešulį ir pan. Tyrimas iš veninio kraujo geriau ir tuo, kad jei gydytojas mato poreikį pakartoti tyrimą ar atlikti daugiau tyrimų, kraujo ėminį laikome kokią savaitę, tad nebereikia vėl iš naujo vaikui imti kraujo“, – dėstė gydytoja.
Nuo ko priklauso tyrimo rezultatai?
Tam, kad tyrimai turėtų vertę, būtina juos atlikti tinkamai. Neretu atveju tai priklauso ir nuo paties paciento – jis tam turi pasiruošti iš anksto.
„Kalbant apie mirobiologinius tyrimus, labai svarbu, kad pacientas nevartotų antibiotikų tyrimo paėmimo metu. Tada turime geriausius tyrimo rezultatus, nes bakterijos turi būti gyvos tuo metu, kai ėminys pasiekia laboratoriją. Taigi geriausia būtų, kad ėminys būtų paimamas dar pacientui nepradėjus vartoti antibiotikų.
„Sakyčiau, pagrindinis pokytis yra laboratorinių tyrimų gausa, atsirado naujų laboratorinių tyrimų. Pasikeitė ir greitis – šiandien galime žymiai greičiau atlikti įvairius laboratorinius tyrimus ir pasiekti rezultatą. Toks yra pagrindinis proveržis ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje“, – sakė S. Kiverytė.
Aišku, ne visada išeina tą užtikrinti, būna, kad pacientai patys pradeda vartoti antibiotikus. Tokiais atvejais turime žinoti, kad tyrimo rezultatas gali nukentėti ir nebus toks tikslus“, – pažymėjo S. Kiverytė.
Kaip pasiruošti kraujo tyrimams?
Prieš laboratorinį kraujo turimą tradiciškai yra nurodoma, kad pacientas turi būti nevalgęs 8–12 valandų.
„Nors dabar yra nemažai mokslinių straipsnių, kad ne visiems laboratoriniams tyrimams tas maistas yra svarbus. Pacientas gali būti ir pavalgęs – prieš bendrą kraujo tyrimą vaikams rekomenduojame būti nevalgius bent tris valandas. Tačiau nėra tokių oficialių rekomendacijų, tad įprastai laikomės tos pačios taisyklės – nevalgyti 8–12 val. Kalbant apie vaikus, tyrimus geriausia atlikti ryte, nes vaikui ir nuo nevalgymo gali būti silpna. Aišku, tos taisyklės netaikomos mažiems kūdikiams“, – aiškino A. Eidukaitė.
Paklausta, ar galima prieš kraujo tyrimą gerti vandenį, tokio nurodymo gydytoja nepateikė:
„Vandens turėti ir jį gerti tikrai galima, patartina net turėti su savimi, kad vaikui nebūtų silpna. Galima su savimi turėti ir kažkokių užkandžių, kad paėmus kraujo tyrimus vaikas galėtų pavalgyti.“
Prieš kraujo tyrimą taip pat negalima gerti kavos, rūkyti, mat nikotinas, kaip ir narkotinės medžiagos, taip pat gali paveikti rezultatą.
„Tą patį gali padaryti ir vaistai, tad jei yra vartojami kažkokie medikamentai, gydytojas turėtų apie tai žinoti“, – pridūrė A. Eidukaitė.
Kaip paimti šlapimo ėminį?
Pasak medikių, labai svarbu ypač mažesnio paciento tėveliams ar lydinčiam asmeniui būtų susipažinusiam, kaip reikia paimti vieną ar kitą ėminį, kai juos atsineša pats pacientas.
Paaiškinusi, kaip reikėtų teisingai paimti šlapimo ėminį, S. Kiverytė tokia tvarka galioja tiek šlapimo mikrobiologiniam pasėliui, tiek bendram šlapimo tyrimui:
„Atliekant šlapimo pasėlio tyrimą ieškome šlapimo organų infekcijos sukėlėjo. Bakterija yra šlapimo pūslėje, bet šlapimas, tekėdamas į indelį, nuteka ir per šlaplę, išorinius lytinius organus, o ten yra normalių, vadinamųjų gerųjų mikroorganizmų. Todėl labai svarbu paimti vidurinio šlapimo porciją – tai reiškia, kad pacientui pradėjus šlapintis pirmų lašų tyrimui nereikia. Taip pat prieš renkant šlapimo ėminį reikėtų apsiprausti išorinius lytinius organus.“
Vis tik paimti tokį ėminį patiems mažiausiems gali būti sudėtingesnė užduotis.
„Priklausomai nuo vaiko amžius šlapimo surinkimas skirsis. Jei tai yra kūdikėlis ar naujagimis, kuriam naudojamos sauskelnės, surinkti šlapimą yra sudėtinga, bet galima pamėginti pagaudyti tą vidurinę srovę į švarų indelį. Vaikus prieš taip pat būtina apiplauti, mažiems vaikams tėvai turi padėti paimti ėminį. Galima net parepetuoti su vaikais, kaip tą vidurinę srovę sulaikyti. Vyresniems vaikams gal tai delikatesnis klausimas, jie patys gali susirinkti šlapimą, jiems tik reikia paaiškinti, kaip tą padaryti“, – patarė A. Eidukaitė.
Šlapimo ėminį į laboratoriją reiktų pristatyti per dvi valandas, jei nėra galimybės to padaryti, jį reikėtų laikyti šaldytuve.
Ką reikia žinoti atnešant išmatų ėminį?
Renkant išmatų ėminį prieš tai vaistinėje reikėtų įsigyti sterilų išmatų surinkimo indelį, ten esančiu šaukšteliu paimti nedidelį kiekį išmatų.
„Išmatų ėminį būtų gerai paimti iš skirtingų vietų, ypač jei matosi kažkokių gleivių ar raudonų siūlų, nes nuo to gali labai priklausyti ir atsakymas“, – pastebėjo A. Eidukaitė.
Ji patarė, kad vaikams palengvinti užduoti galima įklojant į klozetą kokią plėvelę ar įdedant vienkartinę lėkštutę:
„Taip pat reikia paaiškinti, kaip tą padaryti. Jei naudojamos sauskelnės, o vaikutis viduriuoja, irgi galima įkloti kokią plėvelę, kad taip greitai nesusigertų.“
Tokį ėminį taip pat labai svarbu pristatyti kuo greičiau, ypač tai svarbu atliekant tyrimus dėl parazitų.
Tuo metu tiriant, ar vaikas neužsikrėtęs spalinėmis, prieš tyrimą kaip tik svarbu nesiprausti – yra speciali lipni plėvelė, kurią reikia priklijuoti prie išangės ir tada – prie specialaus stikliuko. Tyrimą reikėtų atlikti ryte, po miego.
Tyrimas „ant ribos“ – nebūtinai blogas tyrimas
Gavę tyrimų atsakymus dažnai uoliai skubame juos tikrinti ir lyginti su vadinamąja nustatyta norma. Specialistės įspėjo, kad skubėti aklai to daryti nereikėtų, mat būtina vertinti simptomų visumą.
„Gydytojas niekada nevertina jokio laboratorinio tyrimo atskirtai nuo simptomų, apžiūros, yra visa ligos anamnezė, galų gale kiti tyrimai. Normos sudarytos sveikiems žmonėms ir apima 95 proc. imties, tai reiškia, 5 proc. į vieną ar į kitą pusę sveikų žmonių lieka „už ribos“. Taigi jei gaunami kažkokie ribiniai rezultatai, tikrai nereiškia, kad sergate. Tik atsižvelgiant į simptomų visumą galima tą nustatyti“, – pabrėžė S. Kiverytė.
„Daugiau klaidų, kurios galėtų sąlygoti tyrimų rezultatus, susijusios su tuo procesu, kol tyrimas yra gabenamas iki laboratorijos. Čia svarbu ir tai, kaip pacientas pasiruošė, kaip buvo paimtas ėminys, kaip buvo transportuotas. Būtent čia gali pasitaikyti daugiausiai klaidų, kurios paveikia rezultatą“, – sakė A. Eidukaitė.
Paklaustos, kas gali lemti klaidingus tyrimo rezultatus, pašnekovės vėlgi pabrėžė paties paciento pasiruošimo svarbą.
„Daugiau klaidų, kurios galėtų sąlygoti tyrimų rezultatus, susijusios su tuo procesu, kol tyrimas yra gabenamas iki laboratorijos. Čia svarbu ir tai, kaip pacientas pasiruošė, kaip buvo paimtas ėminys, kaip buvo transportuotas. Būtent čia gali pasitaikyti daugiausiai klaidų, kurios paveikia rezultatą“, – pastebėjo A. Eidukaitė.
Kam reikalingas garsusis PGR tyrimas?
Aiškindama tyrimų atlikimų subtilybes S. Kiverytė paaiškino, ir kuo skiriasi mikrobiologinis pasėlis nuo PGR tyrimo, apie kurį plačioji visuomenė vos ne pirmą kartą išgirdo pandemijos metu.
„Mikrobiologinio pasėlio atveju mes sėjame ėminį ir tikimės, kad išaugs mikroorganizmai. Tačiau pasėlyje gali išaugti tik bakterijos arba grybai, virusai pasėliuose neauga. PGR tyrimas skiriasi tuo, kad jo metu neauginami jokie sukėlėjai – tiesiogiai iš ėminio yra nustatoma jų genetinė medžiaga (DNR arba RNR.) Nors daug kas apie jį sužinojo pandemijos metu, tai nėra senas tyrimas, atliekamas seniai, ypač virusų nustatymui“, – aiškino laboratorinės medicinos gydytoja.
Ji pabrėžė, kad PGR tyrimo metu galima nustatyti ir žuvusį mikrobą, o pasėlio metu – tik gyvus mikrobus. Mikrobiologinis pasėlis išlieka vienas iš ilgiausiai atliekamų tyrimų, tam turi įtakos gamtos dėsniai – reikia laukti, kol mikroorganizmas išaugs.
To laukti gali tekti labai įvairiai – yra ir per 4 valandas, ir per 14 dienų ar net 8 savaičių (pavyzdžiui, tuberkuliozės mikobakterijos) augančių mikroorganizmų.
„Laimei, šiandien tuberkuliozės bakteriją galima nustatyti ir PGR tyrimu. Tai ir yra tas per 10 metų įvykęs proveržis, mes turime greitus tyrimus. Atsiranda greiti PGR tyrimai, kasmet atsiranda vis naujų greitųjų PGR tyrimų ir per valandą jau daug ką galime nustatyti. Bet reikia vertinti tyrimų visumą, nes jei jau tas mikrobas žuvęs nustatomas, tai žmogus neužkrečiamas. Taigi ir pats žmogus gali labai suklysti, jei interpretuos rezultatą vien lygindamas su norma, kiekvieną tyrimo rezultatą reikia atlikti su gydančiu gydytoju“, – pabrėžė S. Kiverytė.
