Alpakų rykštė – sparvos
Kiaulių ir karvių nebenorintys auginti lietuviai vis dažniau renkasi egzotiškus gyvūnus. Mūsų tautiečių sodybose ir ūkiuose galima pamatyti stručių, lamų, bizonų, muflonų, retų paukščių ir kt.
Panevėžio rajono gyventoja Renata Meleškienė neseniai įgyvendino savo svajonę auginti alpakas – kupranugarių šeimos žinduolį.
Moteris savo sodyboje įkurdino 4 skirtingų spalvų gražuoles. Pusantrų metų iš Čilės atvežti gyvūnai šiuo metu adaptuojasi naujoje vietoje ir pratinasi prie šeimininkų.
Iš pradžių alpakos buvo gana baugščios, šalinosi savo globėjų, dabar šiems įėjus į aptvarą jau nebelaksto kaip paklaikusios.
R. Meleškienė nerimauja tik dėl vieno – augintines puola sparvos. Moteris mėgino tartis su veterinarais, kaip galėtų padėti alpakoms nuo jų apsiginti, bet kol kas konkrečių pasiūlymų neišgirdo.
Alpakos dar itin retos Lietuvoje, didesnis alpakų ūkis šalyje registruotas Trakų rajone.
Šių mūsų kraštui egzotiškų gyvūnų šiais metais ketino atsivežti Bistrampolio dvaras, tačiau planus atidėjo kitiems metams.
Dvaro gaivintojas ir puoselėtojas kunigas Rimantas Gudelis sako, kad alpakoms dar teks gerokai pataupyti, nes šie gyvūnai brangūs. Viena alpaka kainuoja kelis tūkstančius litų, o patinų kaina gali siekti ir kelias dešimtis tūkstančių. R. Meleškienė svajoja ateityje padidinti alpakų bandą. Pasak moters, gali būti, kad bent viena jos augintinė jau apvaisinta. Ar iš tiesų kuri laukiasi, paaiškės tik visas ištyrus echoskopu.
Į malonius ūkinius reikalus panirusi moteris dėkoja likimui, kad iš miestietės virto kaimiete ir patiria palaimą gamtoje.
Gyventi kaime neplanavo
R. Meleškienė su vyru iš Panevėžio gyventi į kaimą persikėlė tik prieš metus. Vyras ir žmona iš anksto neplanavo keisti nei gyvenamosios vietos, nei gyvenimo būdo. Taip, anot ponios Renatos, išėjo natūraliai.
Prieš septynerius metus šeima nusipirko vienkiemį su 3 hektarais žemės. Sodyba buvo apleista, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai – seni. Sutuoktiniai nutarė sutvarkyti aplinką, paremontuoti namą, kad galėtų savaitgaliais pasprukti iš miesto.
Kibę į darbus pamatė, kad galo jiems nėra – kur pasisuksi, ten reikia kažką išrauti, iškirsti, išversti, sutvirtinti, perstatyti, perdažyti ir t. t.
„Norėjosi padaryti ne bet kaip, o gerai. Kol sodyba tapo tokia, kokios norėjome, praėjo keleri metai. Pagalvojome, kodėl mums čia neapsigyvenus, juolab kad miestas netoli, ilgai neužtruksime važiuodami į darbą ir iš jo. Mokyklinio amžiaus vaikų neturime, dukra jau suaugusi. Taip ir tapome kaimiečiais“, – pasakojo R. Meleškienė.
Dabar ir ji, ir jos vyras neatsidžiaugia gyvenimu vienkiemyje. Pasak Renatos, čia jie pamatė, kas yra saulėlydis, kaip rytais spindi rasa pievoje, patyrė, kaip gera įšokti nusimaudyti į nuosavą tvenkinį, kai vakarais ausyse spengia tyla, o dieną čiulba paukščiai.
Apsigyvenę kaime sutuoktiniai ėmė galvoti, ką daryti su žeme. Verstis žemdirbyste, auginti pardavimui daržoves jie neketino. Tiesa, Renata svarstė galimybę auginti ekologiškas vaistažoles, bet pasidomėjusi ekologiškus vaistažolių ūkius turinčių ūkininkų patirtimi, tokios minties atsisakė.
Sutuoktiniai laisvą žemę apsėjo pievomis. Renatai kilo idėja įsigyti alpakų. Moteris sako, kad šie gyvūnai ją pakerėjo grožiu. Be to, norėjo auginti tokius gyvulius, kurių nereikėtų pjauti. O jos vyras manė, kad derėtų nusipirkti avių. R. Meleškienės sutuoktinis pasielgė kaip džentelmenas – pirmenybę suteikė žmonai. Jos svajonių augintiniams buvo įrengtas didelis aptvaras, jame pastatytas vadinamasis vasarnamis, kur alpakos gyvens šiltuoju metų laiku. Žiemoti joms paruošta vieta senoviniame, iš molio drėbtame, suremontuotame tvarte.
Prieš įsigydama alpakas, R. Meleškienė stengėsi susirinkti kuo daugiau informacijos apie šiuos gyvūnus, apsilankė pas juos auginančius verslininkus Trakų rajone. Beveik prieš porą savaičių šeima pagaliau sulaukė užsakytų egzotiškų gyvūnų.
Meleškos išsirinko skirtingų spalvų: baltos, juodos, rudos ir margos alpakų pateles. Į sodybą jos atkeliavo jau apkirptos. Ypač ekstravagantiškai atrodo margoji alpaka – tarsi moteris, ką tik pakilusi iš kirpėjo stilisto krėslo. Ponios Renatos augintinės jau sulaukė didelio šeimos bičiulių susidomėjimo. Egzotiški gyvūnai traukia ir sutuoktinių auginamų šunų – vilkšunio ir takso dėmesį. Pastarasis niekaip negali atsistebėti, kad alpakoms nė motais jo lojimas. Taksui amsint prie aptvaro, alpakos kiša snukius pasižiūrėti, kas čia toks nori su jomis draugauti. Beje, supykę ar išsigandę gyvūnai spardosi, spjaudosi.
Retiems gyvūnams aptvare draugiją ateityje palaikys avys. Ponios Renatos vyras savo svajonės nepalaidojo.
Gyvos žoliapjovės
R. Meleškienė pasakojo, kad alpakos vasarą minta žalia žole, kurią taip gražiai nuėda, kad pieva atrodo kaip nušienauta žoliapjove. Žiemai šeimininkai joms jau parūpino šieno, tik nuogąstauja, kad šis gali būti prastos kokybės. „Mes – nepatyrę ūkininkai, tad šienapjūtė mums buvo tikras iššūkis“, – juokėsi moteris.
Augintines ji palepina griežinėliais pjaustytomis morkomis. Alpakos nėra lepios, jos nebijo karščių ir šalčių, jas apkirpti reikia tik kartą per metus. R. Meleškienė mano, kad jas auginti nebus sunku.
Apie didesnį augintinių būrį svajojanti moteris žino, kad teks būti kantriai. Alpakos atsiveda tik po vieną jauniklį, o jų nėštumas trunka apie 11 mėnesių. R. Meleškienė svarsto, kad neturint didesnės bandos, galvoti apie pelną iš jų veisimo ar vilnos pardavimo neverta.
Alpakos daugelyje šalių yra auginamos dėl jų ypatingos vilnos, kuri, sakoma, yra minkštesnė ir tvirtesnė nei kašmyras, lengvesnė nei avies, švelnesnė nei merinosų ir spindinti. Drabužiai su alpakos vilna yra lengvi ir patvarūs. Priklausomai nuo gyvūno amžiaus bei veislės, vilna vidutiniškai 4–6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avies. Atspari purvui, neturi lanolino ir nesukelia alerginių reakcijų, todėl tinkama alergiškiems žmonėms bei vaikams.
Beje, šilto klimato šalyse auginamos labai retos – Suri alpakos, kurių vilnos struktūra skiriasi nuo įprastos alpakų vilnos ir yra panaši į dredus.
R. Meleškienė savo augintines ketina apdrausti, pažymėti mikroschemomis. Tiesa, moteris jau patyrė, kad apdrausti gyvūnus nebus lengva. Draudikai poniai Renatai paaiškino, kad reikia laiko apskaičiuoti šių gyvūnų draudimo kainą. R. Meleškienė nustebino ir Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojus. Pasak moters, specialistai, išgirdę, kad ji nori užregistruoti alpakas, tik išpūtė akis. Šios tarnybos direktoriaus pavaduotojas patikino, jog neturi duomenų, kad apskrityje dar kas nors jas augintų.
***** Faktai
Alpakos yra kupranugarių šeimos žinduoliai. Šie gyvūnai auginami Ekvadoro, Peru, Šiaurės Bolivijos ir Šiaurės Čilės Anduose, 3500–5000 metrų aukštyje virš jūros lygio.
Alpakos gyvena bandomis, kurias sudaro patelės, dominuojantis patinas ir jų jaunikliai.
Alpakos yra švelnios ir smalsios. Tačiau nemėgsta, kai prie jų bando artintis nepažįstama alpaka ar žmogus, ypač iš užpakalio.
Kai kurios alpakos supykdytos spjaudosi atrytu skrandžio turiniu.
Kad išvengtų vidinių parazitų, alpakos tuštinasi į bendras mėšlo krūvas. Patinai dažniausiai yra švaresni nei patelės, turi mažiau mėšlo krūvų.
Patelėms būdinga tai, kad vienai nuėjus tuštintis, kitos paseka jos pavyzdžiu. Dėl polinkio tuštintis į mėšlo krūvas alpakas galima laikyti kaip augintinius namuose.
Alpakos, pasirodo, yra nesunkiai dresuojami gyvūnai. JAV, Ohajo valstijoje, vyksta tradiciniai alpakų šou. Jų metu renkamos lėšos, kuriomis finansuojamos pelno nesiekiančios organizacijos, dirbančios alpakų sveikatos srityje. aip pat remiamos švietimo ir mokslo organizacijos, susijusios su alpakomis, tokios kaip Ohajo valstybinis universitetas ir kt.
Internete galima rasti informacijos apie australą, išmokiusį savo numylėtinę alpaką per bangas skrieti banglente.
Inga SMALSKIENĖ
