Dar ką nors skaitantiems lietuviams belaukiant VSD veiklos tyrimo medžiagos tęsinio, sunku kalbėt apie ką nors kita. O gal svarbiausias tikros politinės krizės bruožas ir yra begalinis susitelkimas tik į vieną bėdą, neišsaugant gebėjimo matyti kitų opių dalykų?
Kalbos apie lietuvių emigraciją nenutilo net per praėjusį pusmetį. Reiškinio mąstai ir betarpiškas matomumas toks didelis, kad neužstos jokių šnipų šešėliai. Kita vertus, lietuvių emigracija regisi tokiu fatališka, nevaldoma ir neišvengiama, kad visi- pirmiausiai politikai- gali apie ją kalbėti be didesnio įsipareigojimo. Vis tiek nieko nepakeisi. Nėra pakankamai suvokta lietuvių emigracinių polinkių prigimtis, sunkiai prognozuojamos išdavos kraštui ir pasaulio lietuvybei. Todėl gilintis, samprotauti, aiškintis ir net skaičiuoti įmanomas naudas yra priimtinas užsiėmimas.
Žinoma, lietuviai nėra vientisas ir juolab vieningas daiktas. Skirtingi sluoksniai ir daugiau mažiau save suvokiančios interesų grupės neišvengiamai turi savuosius motyvus, lemiančius emigracijos vertinimus. Pažemintiems lietuviams protestuojant kojomis, naujiesiems kapitalistams nereikia rimtai derėtis nei su profesinėmis sąjungomis, nei su streikų komitetais. Bet tolumoje grėsmingai tvyro tuštėjantys laukai ir miesteliai- tuoj nebus kam dirba.
Valdžios apsiuostęs politinis sluoksnis vėlgi savaip mato emigrantų minią. Štai skaičiuojama, kiek balsų užteko išrinkti Lietuvos Prezidentą, arba laimėti Seimo rinkimus. O kokio dydžio emigracijos balsų choras? Čia ypač lemtingai regisi Europos Sąjungos politinės ir teisinės aplinkybės. Štai vietos savivaldos ir net Europos parlamento rinkimuose imigrantai gali dalyvauti tose šalyse, kurias pasirinko savo naujosiomis ar laikinosiomis tėvynėmis. Tačiau parlamentiniai ir prezidentiniai rinkimai yra nacionalinė privilegija: tik Lietuvos piliečiai gali rinkti Seimą ir Prezidentą. Todėl dėmesys emigrantams politiniame sluoksnyje yra motyvuotas tiesiog balsų medžioklės poreikiais.
Paprastoje mūsų kasdienio gyvenimo rutinoje emigracijos inercija taip pat yra sunkiai sustabdoma. Socialiai pažeidžiamų sluoksnių lemtis yra negailestinga bent jau vienoje srityje. Neabejotina, kad didelė dalis išvykusių yra iš dalies sezoniniai emigrantai. Į kraštą plaukiančių pinigų srautai yra gana dideli. Tai jaučia ir prekybos centrai, bet ypač būsto statybos sritis. Emigrantų prakaitas didina Lietuvos turtą, kelia Lietuvos būsto kainą. Tą jaučia visi likę krašte. Kaip elgtis, jei kaimyno- sezoninio emigranto- aitvarai miklesni? Vietinė karjera arba sėkmingas verslas reikalauja daug kantrybės, laiko ir gamtos dovanų. Emigracija yra tiesiog klampus, bet labai trumpas kelias į paprasčiausias kokybiškesnio gyvenimo stoteles.
Daug kas veja lietuvius iš savo prigimtinių lizdų. Vieniems apkarsta darbdavių ir naujaturčių arogancija, kitiems kasdienė valdžios savivalė. Tačiau šiandien emigracijos srautas tapo toks platus, kad jis pats yra ir emigracijos paskatas. Tai ir yra vadintina egzodo inercija.
