Šitaip į žurnalistus kreipėsi gatvėje sutikta garbaus amžiaus vilnietė. Sako, balsavo už „valstiečius“, už Saulių Skvernelį, tačiau jau gailisi. Esą gyvenimas eina ne geryn, o blogyn.
O „valstiečiai“ valdžioje jau visą pusmetį. Žmonių nuotaikos per šį laikotarpį kito maždaug šitaip: nuo euforijos pradžioje iki skeptiškos abejonės, ar tikrai ta euforija pagrįsta. Kol galiausiai visu trenksmu užgriuvo naujausi reitingai. Pasak „Vilmorus“ apklausos, vien per tris mėnesius premjero reitingai smuko 20 proc. Tai – jau ne šiaip antausis, o labai rimtas smūgis.
Kaip ir visai „valstiečių“ partijai. Vos pusmetis – ir pavydėtiną pergalę iškovoję politikos naujokai nebegali girtis turintys didžiulį palaikymą. Už juos dabar balsuotų lygiai tiek, kiek už konservatorius. Kai po rinkimų juos lenkė dvigubai. O pačia „profesionalų“ Vyriausybe dabar jau pasitiki vos penktadalis visų lietuvių. Trimis ministrais žmonės išvis nebepasitiki.
Taigi, prašyti ką nors perduoti valdžiai kaip ir nereikėtų. Logiškai mąstant, realybę suvokti ji turėtų pati.
Lietuvos realybė ir „valstiečių“ realybė
Visgi „valstiečių“ realybė ir likusios Lietuvos realybė skiriasi kaip diena nuo nakties. Partijos vedlys Ramūnas Karbauskis už „nuverstus kalnus“ per pirmąjį pusmetį savo armijai rašo... devynetą. Suprask, padaryta beveik maksimumas visų įmanomų darbų. Tik kodėl, paprašius juos įvardyti, niekaip nepavyksta? Ir ar tai reiškia, kad likusius 3,5 metų valdžia judės tik tokiu tempu? Pagal Karbauskį, iki dešimtuko juk trūksta visai nedaug!
„Vyriausybė daro, ką gali, o Seimas jai padeda“, - porina R. Karbauskis. Ir panašu, kad pats tuo tiki. Lengva tikėti, kai gyvenama paralelinėje realybėje.
„Aš manau, kad nėra labai prie ko prikibti“, - atitaria jam S. Skvernelis.
Neabejoju, kad „valstiečiai“ savo barstomiems reitingams turi paaiškinimą. Jie pasakytų, kad ėmėsi svarbių reformų, ko nedrįso ankstesnės valdžios. Reformos būtinos, tačiau jos dažniausiai nepatinka žmonėms. Taigi, ir reitingai smunka. Ne dėl reitingų atėjome į valdžią – aidi ausyse jau ne sykį girdėta frazė.
Viskas būtų gerai, tik vienas „bet“. Tiksliau, du – kokios yra tos reformos ir ar žmonės tiki, kad parinkti tinkami metodai?
„Profesionalų“ Vyriausybe žmonės pasitikėti turėtų maždaug taip pat, kaip tiki jiems diagnozę nustatančiu gydytoju, kaip studentai tiki patyrusiu dėstytoju, kaip mokiniai neabejoja, kad mokytojas kalba tiesą. Galų gale, kaip statybininkais, viliantis, kad namas nesugrius. Žinoma, pasitaiko visiems visko, tačiau, kai dirba profesionalai, tikiesi kokybės. Sutapimas ar ne, bet net iš pačių „valstiečių“ lūpų žodis „profesionalai“ netrykšta taip dažnai, kaip prieš pusmetį. Gal tai irgi šį tą reiškia?
Tikina, kad nesvarbu tai, kas svarbu
Užtat iš tų lūpų sklinda visai kitokios frazės, kaip tik įrodančios, kad realybės Lietuvoje šiuo metu yra dvi.
Štai, valdžia kurpia švietimo reformą. Didelę, visa apimančią ir išties labai reikalingą. Tik į reformos pristatymą, dar prieš porą mėnesių, nesugebėjo atvykti pati švietimo ir mokslo ministrė. Na, ką padarysi. Visgi tąkart vargais negalais išstenėta, kiek gi universitetų turi likti šalyje.
Ką girdime po tų keleto mėnesių? Ministrė Jurgita Petrauskienė ima ir pareiškia, kad klausimas, kiek liks universitetų, dabar išvis nėra svarbiausias.
Pasak ministrės, žmonėms turėtų būti nesvarbu, kiek šalyje liks universitetų.
Ką gi, ministre, kitoje realybėje žmonės mąsto ne taip. Kiek bus universitetų, svarbu maždaug 30 tūkst. šalies dvyliktokų, nes juk reikia žinoti, kur galėsi stoti ir ar ta Alma Mater dar gyvuos po poros metų? Manytina, kad dar tai svarbu jų tėvams. Taigi, pridedame dar 60 tūkst. gyventojų. Taip pat atžalų sėkmės formule paprastai labai domisi seneliai ir kiti rūpestingi giminaičiai. Pabandykime priskaičiuoti dar 60 tūkst. Iš viso turime 150 tūkst. žmonių, kuriems rūpi. Neabejoju, kad rūpi ir vienuoliktokams. Ta pačia logika jau turime 300 tūkst. žmonių. Dar labai rūpi pirmakursiams ir antrakursiams, nežinantiems, ar gaus tą diplomą, kurio norėjo nešdami stojimo dokumentus. Be to, rūpi ir dešimtokams, ir devintokams, ir...
Žinote, ką? Išeina, kad universitetų skaičiaus likimas rūpi bent pusei Lietuvos, o gal ir daugiau. Nes žmonės paprasčiausiai nori, kad jie ir jų vaikai įgytų kokybišką išsilavinimą. O kaip tai užtikrinti yra jūsų – valdžios – reikalas. Profesionalų Vyriausybės, jeigu taip norite.
Tačiau profesionalų Vyriausybė niekada lengva ranka nenumotų, kad žmonėms neturi rūpėti tai, kas rūpi labiausiai. Išsilavinimas, atlyginimai, sveikatos apsauga ir socialinės garantijos visada bus tie skauduliai, pagal kuriuos vertinama valdžia. Būtent tai reitingai ir parodo.
Jeigu iš aukšto bokšto į savo „pavaldinius“ žiūrinti valdžia to nesupranta, vėl yra du keliai: arba pripažinti, kad „profesionalai“ visai nėra profesionalai, arba susiimti ir įtikinti žmones, kad priimami sprendimai duos gerų rezultatų.
Tikri profesionalai tai sugeba. Kaip ir sugeba nesusikurti paralelinės realybės ir nerašyti sau paralelinių devynetų. Kita vertus, tokiam mokslui išties nesvarbu, kiek bus tų universitetų.
