Iniciatorių teigimu, šį siūlymą paskatino didėjantis smulkių vagysčių skaičius parduotuvėse, o idėja riboti asmenų patekimą į parduotuves kilo iš panašaus ribojimo, taikomo renginių srityje. Iš teisinės perspektyvos ši iniciatyva kelia kelis esminius klausimus, kurie, panašu, užkerta kelią jos įgyvendinimui net ir neapsvarsčius jos iš esmės.
Pirma, bet kokių pasirinktų priemonių taikymas turi nepažeisti asmenų teisės įsigyti pirmo būtinumo prekes. Iš viešai pateikiamų iniciatyvos detalių nėra aišku, koks planuojamas šių ribojimų mastas, tačiau būtų išties sudėtinga Administracinių nusižengimų kodekse suformuluoti nuostatą, kuri ir ribotų asmenų galimybę patekti į parduotuves, ir kartu užtikrintų galimybę įsigyti maisto ir kitų būtinų prekių. Dar daugiau, kyla abejonių dėl tokios nuostatos praktinio įgyvendinimo. Į kokias parduotuves prasižengusiems asmenims būtų draudžiama patekti? Tik prekybos centrus, kitas maisto prekių parduotuves? O kaip dėl degalinių, buitinių prekių ir elektronikos parduotuvių? Užuolaidų ir apšvietimo sistemų salonų, statybinių prekių parduotuvių bei kioskų? Ar galima patekti į prekybos vietas, kur nėra prekybos salių, o pardavėjas aptarnauja už prekystalio? Galiausiai, ar toks žmogus galėtų patekti į turgų?
Sakykime, įstatymų leidėjas yra labai griežtas ir Administracinių nusižengimų kodekse atsiranda bendro pobūdžio nuostata, draudžianti pakartotinai prasižengusiam asmeniui patekti į bet kokią prekybos vietą. Koks būtų šio ribojimo praktinis įgyvendinimas?
Net ir nekalbant apie teisinius ribojimus, ne kiekviena parduotuvė ar kita prekybos vieta galėtų ar norėtų užtikrinti tokio draudimo įgyvendinimą. Viena vertus, ne visos parduotuvės sutiktų investuoti į šio ribojimo įgyvendinimo techninių priemonių diegimą, taip pat neatmestina, kad ne visos parduotuvės rizikuotų atgrasyti klientus jose lankytis dėl galimai perteklinio asmens duomenų rinkimo. Taigi, tikėtina, kad vienos parduotuvės padėtų įgyvendinti teisės aktų reikalavimą, kitos jį ignoruotų. Pirkėjai taip pat turėtų rinktis – ar apsipirkti „saugioje“ parduotuvėje mainais už savo asmens duomenų naudojimą, ar eiti į mažiau saugią „anoniminę“ parduotuvę, kuri, iniciatyvos autorių nuomone, nebūtų tokia saugi. Išeitų, kad net ir sąžiningi vartotojai pajustų tokio sprendimo neigiamas pasekmes, nors šia iniciatyva kaip tik ketinta užtikrinti visuomenės interesą saugiai apsipirkti.
Taigi, siekiant užtikrinti vartotojų teises svarstytinas nebent toks sprendimas, kuriuo pirkėjai, konkrečios parduotuvės pasirinkimu neįleidžiami į prekybos sales, turėtų galimybę apsipirkti tose pačiose parduotuvėse prie atskirų langelių ar prekystalių. Tačiau tokio pobūdžio draudimą ir kartu įpareigojimą prekybininkams suformuluoti Administracinių nusižengimų kodekse būtų ypatingai sudėtinga.
Dar keblesnis klausimas yra dėl techninių galimybių atpažinti tuos asmenis, kuriems būtų taikomi minėti ribojimai. Iniciatyvos autorių teigimu, parankiausia būtų parduotuvių kameras sujungti su valstybės valdomais registrais (greičiausiai tai būtų Habitoskopinių duomenų registras), kuriuose naudojant veido atpažinimo technologijas būtų atpažįstami prasižengėliai. Vienoje iš žiniasklaidoje vykusių diskusijų prekybos tinklo atstovas tokią priemonę palygino su reikalavimu verslininkams turėti integracijas su Valstybine mokesčių inspekcija, siekiant perduoti su PVM susijusius duomenis. Tačiau asmens duomenų, ir ypač specialių kategorijų asmens duomenų, prie kurių priskiriami biometriniai duomenys (t. y., šiuo konkrečiu atveju duomenys, gauti naudojant veido atpažinimo technologijas) tvarkymui keliami labai griežti reikalavimai. Pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą tokių duomenų tvarkyti apskritai negalima, išskyrus jame aiškiai įvardintas išimtis. Artimiausia išimtis būtų būtinybė tvarkyti tokius duomenis „dėl svarbaus viešojo intereso priežasčių, [...] kurie turi būti proporcingi tikslui“. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad nemaža dalis parduotuvių lankytojų yra nepilnamečiai, kurių (net ir ne biometrinių) duomenų tvarkymui keliami ypatingi reikalavimai. Nors iniciatyvos autoriai nurodo, kad šių priemonių naudojimas užtikrintų sąžiningų pirkėjų teises saugiai apsipirkti parduotuvėje, tačiau remiantis Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių praktika neabejotina, kad toks tik totalitarinį sekimą propaguojančioms valstybėms būdingas argumentas nebūtų tinkamas ir įtikinamas demokratinėje visuomenėje.
Kaip minėta, idėjos iniciatoriai šią idėja kildina iš šiuo metu Administracinių nusižengimų kodekse numatyto draudimo lankytis viešose vietose vykstančiuose renginiuose. Tokia nuostata egzistuoja ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos valstybių teisės aktuose, tačiau nepaisant to, kad jos tikslas yra apriboti visuomenei grėsmę keliančių asmenų (kurių net nėra kaip lyginti su smulkių vagyčių iš parduotuvių vykdytojais, iš esmės keliančiais grėsmę tik parduotuvių pelnui), net ir jos taikymas yra neretai kvestionuojamas iš žmogaus teisių perspektyvos, ir neretai teismai konstatuoja, kad tokio ribojimo techninis įgyvendinimas yra nesuderinamas su asmenų teise į privatumą.
Alternatyva veido atpažinimo technologijų naudojimui galėtų būti nebent kitų biometrinių duomenų, leidžiančių identifikuoti konkretų asmenį (pavyzdžiui, piršto antspaudas) naudojimas, arba ne biometrinių duomenų, tokių, kaip reikalavimas parodyti asmens dokumentą (o kas, jei nepilnametis tokio dokumento apskritai neturi?) pateikimas. Klausimas, ar tokį reikalavimą pirkėjai įvertintų kaip jų teisių užtikrinimą, o ne suvaržymą.
Grįžkime prie šios iniciatyvos ištakų – kaip kovoti su didėjančių smulkių vagysčių skaičiumi parduotuvėse? Be šio inovatyvaus ir, panašu, nelabai perspektyvaus sprendimo yra daugybė kitų būdų. Vietoje to, kad šios neigiamos tendencijos valdymo našta būtų perkelta ant (sąžiningų) pirkėjų pečių, sprendimo alternatyvos galėtų pačių prekybos centrų taikomų priemonių griežtinimas (didesnė fizinė apsauga pardavimo salėse, daugiau momentinių vaizdą fiksuojančių kamerų be veido atpažinimo technologijų ir pan.), arba, prireikus, ir valstybės įsikišimas persvarstant pažeidėjų atsakomybės ribas ir užtikrinant tinkamą teisėsaugos institucijų reagavimą į pranešimus apie prekybos vietose fiksuojamus pažeidimus.
Komentaro autorė: dr. Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė, Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkė.
