Šiuo metu Lietuvoje dėl emigracijos ir demografinių priežasčių mažėjant darbingų asmenų skaičiui bei tuo pačiu siekiant pritraukti ir įdarbinti aukštos profesinės kvalifikacijos asmenis, migracijos politika yra nukreipiama į darbo jėgos pritraukimą iš užsienio. Po truputį yra žengiama teigiamų pakeitimų link. Nuo š.m. spalio 1 d. sutrumpintas ir suvienodintas laisvos darbo vietos Užimtumo tarnyboje (ankščiau – Darbo birža) skelbimo terminas, sutrumpėjo sprendimų priėmimo terminai.
Būtent termino sutrumpinimas leidžia pradėti įdarbinimo procedūras greičiau, dirbtinai neilginant proceso, tačiau kartu suteikiant protingą laiko tarpą Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams pateikti kandidatūras užimti atsiradusias laisvas darbo vietas bei operatyviai išnagrinėti prašymus Užimtumo tarnyboje.
Taip pat yra taikomas lankstesnis įdarbinimo reglamentavimas tuo atveju, kai yra įdarbinamas užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis – jis yra atleidžiamas nuo pareigos įgyti leidimą dirbti. Dar daugiau, yra numatyta galimybė darbuotojui pakeisti darbdavį, reglamentuota sutrumpinta laikinų leidimų gyventi užsieniečiams išdavimo tvarka bei daugelis kitų teigiamų pokyčių.
Kita vertus, iš vienos pusės susidūrus su viešai skelbiamu atvirumu užsienio šalių specialistams, iš kitos pusės yra sukuriama nesudėtingos užsienio šalių piliečių įdarbinimo procedūros fikcija, užkertanti kelią tokių darbuotojų atvykimui. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad be nurodytų teigiamų aspektų, asmenys, nusprendę įsidarbinti ar įdarbinti užsienietį turėtų nusiteikti ne tik painaus įstatyminio reguliavimo „iššifravimui“, tačiau ir kitiems iššūkiams, su kuriais neišvengiamai teks susidurti bei kylančių įstatymuose įtvirtintų normų ir valstybės politikos pritaikymą realybėje.
Vis tik egzistuoja ir problema, kuri kartais užgožia ir teigiamus šio klausimo aspektus. Užsienietis, kuris yra gavęs leidimą dirbti Lietuvoje, į ją gali atvykti tik gavęs Nacionalinę vizą – jis negali prašyti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje leidimo dirbti pagrindu, nes tam yra būtinas Užimtumo tarnybos sprendimo priėmimas. Iš šio, atrodo, formalaus pagrindo, kyla reikšmingos užsieniečių įdarbinimo problemos.
Pirmoji yra ta, kad nacionalinė viza yra išduodama maksimaliai 1 metų laikotarpiui, o nauja viza išduodama tik praėjus ne mažiau nei 90 kalendorinių dienų nuo 1 metų nacionalinės vizos pasibaigimo dienos. Tokiu atveju susidaro situacija, kad įstatymų leidėjui netgi numačius galimybę užsieniečiui leidimą dirbti Lietuvoje gauti maksimaliam 2 metų laikotarpiui, faktiškai 3 mėnesius iš nurodyto laiko, jis yra priverstas grįžti į kilmės šalį. Toks reguliavimas yra ydingas ir keistinas, siekiant apsaugoti abi šalis – tiek darbuotoją, tiek darbdavį nuo „darbo santykių vakuumo“. Žinoma, užsieniečiui yra suteikiama galimybė dirbant Lietuvoje ir gyvenant Nacionalinės vizos pagrindu, kreiptis dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, prieš tai Užimtumo tarnybai priėmus sprendimą, tačiau tai nepašalina aukščiau išdėstytos spragos.
Antra, užsieniečio, gavusio leidimą dirbti ir atvykstančio į Lietuvą Nacionalinės vizos pagrindu, šeimos nariai neįgyja teisės gauti nacionalines vizas šeimos susijungimo pagrindu. Įstatyme reglamentuojama, kad šeimos susijungimo galimybė yra suteikiama tik tiems asmenims, kurie prašo leidimų laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau leidimai laikinai gyventi yra išduodami tik įstatyme apibrėžtam asmenų ratui, į kurį nepatenka užsieniečiai dirbantys leidimo dirbi pagrindu. Taigi užsienietis, turintis šeimą, tačiau neturintis pagrindo prašyti laikino leidimo gyventi Lietuvoje patenka į tokią padėtį, kad jis yra laukiamas kaip darbuotojas mūsų šalyje, tačiau jo šeima – ne.
Tokiu atveju, nors iš vienos pusės yra skatinama darbuotojų imigracija iš trečiųjų valstybių į Lietuvą, iš kitos pusės yra daromas apribojimas šeimas sukūrusiems darbuotojams keliauti dirbti kartu su šeimos nariais.
Šiuo atveju pastebima ne tik neigiamos migracijos politikos formavimas, bet netgi kyla klausimas, ar toks reguliavimas nepažeidžia užsieniečių teisės į šeimos susijungimą, ar nėra diskriminacinio pobūdžio.
Ne mažiau aktuali problema – ilga legalaus pagrindo būti Lietuvoje gavimo procedūra. Be abejo, kur kas greitesnis ir pigesnis būdas įdarbinti užsienio valstybės pilietį yra gauti nacionalinę vizą – ji kainuoja 60 EUR, prašymas išnagrinėjamas per 15-60 kalendorinių dienų. Tačiau užsieniečiai gavę tik nacionalinę vizą susiduria su tam tikrais apribojimais (pavyzdžiui, minėtas šeimos susijungimas).
Tuo tarpu laikinų leidimų gyventi Lietuvoje gavimas, nors užsieniečiui ir yra parankesnis, priklausomai nuo to, kokios kvalifikacijos darbuotojas jis yra, ar prašoma leidimą išduoti skubos tvarka, užtrunka nuo 15 kalendorinių dienų iki 4 mėnesių (turint galimybę dar pratęsti šį terminą). Opiausia problema yra tame, kad netgi, iš pažiūros, valstybei skatinant ypatingai aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojų atvykimą, numatant sutrumpintą prašymų nagrinėjimo terminą iki 15 -30 kalendorinių dienų, realiai procedūros yra atliekamos bendraisiais terminais, o ne retai – netgi pratęsiant ir juos.
Taigi, nors neva yra sukuriama iliuzija, kad netgi pasirinkus sudėtingesnį užsieniečio įdarbinimo būdą Lietuvoje (o jam turint šeimą – ir vienintelį), legalaus įdarbinimo procedūra, siekiant įdarbinti itin kvalifikuotą asmenį arba procedūrą atliekant skubos tvarka, ji neužtrunka, realybėje situacija yra visiškai kitokia – bendras įdarbinimo terminas, pradedant kvalifikaciją patvirtinančio dokumento tvirtinimu Studijų kokybės vertinimo centre, baigiant laikinų leidimų gyventi Lietuvoje atsiėmimu, gali trukti netgi 6 mėn. ar ilgiau, priklausomai nuo subjektyvių priežasčių.
Taigi, pasiryžus užsieniečio įdarbinimui, reikėtų, visų pirma, įsivertinti tokio darbuotojo poreikį, kokiam laikotarpiui jis bus reikalingas, kitas subjektyvias aplinkybes, o vis dėlto pasirinkus laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindą, nusiteikti ilgai ir ganėtinai sudėtingai procedūrai. Kurį kelią pasirinkti, yra kiekvieno verslo subjekto bei, žinoma, atvykstančio užsieniečio pasirinkimas, tačiau rekomenduotina prieš pradedant įdarbinimo procedūrą bet kuriuo atveju pasikonsultuoti su profesionaliais teisininkais, kurie patartų, kuris kelias individualiu atveju yra patartinas pasirinkti ir, be abejo, nurodytų, kokių dokumentų gali prireikti atliekant procedūrą, kad užsieniečio įdarbinimas būtų kiek įmanoma sklandesnis ir operatyvesnis.
Egidijus Langys yra profesinės bendrijos AVOCAD advokatas.
