Na, bent jau paskutinės sąlygos tebesilaikoma. Olegas Smolenkovas, anksčiau buvęs vienas pagrindinių CŽV šaltinių Kremliuje, dingo atostogaudamas Juodkalnijoje. Tai nebus įrašyta į šnipinėjimo metraščius. Įsodinti žmogų į jachtą NATO šalyje vargu ar prilygsta talentingai organizuotai MI6 operacijai, kai Olegas Gordijevskis buvo išgabentas iš Sovietų Sąjungos KGB panosės (tiesiogine prasme: jis nebuvo aptiktas dresuoto šuns, kai buvo išvežamas per sieną ambasados automobilio bagažinėje).
Tačiau visa kita buvo sujaukta. Atrodo, kad 2017-ųjų pradžioje CŽV nusprendė negalinti patikėti naujai išrinktam Donaldui Trumpui vienos iš budriausiai saugomų paslapčių.
Prezidento motyvai šiuo atveju atrodė mažiau svarbūs. Galbūt jis palaiko išdavikiškus ryšius su Vladimiru Putinu, atspindimus jo nerimą keliančio įpročio susitikinėti su savo kolega iš Rusijos privačiai. Tačiau labiau tikėtina, kad ponas Trumpas yra nepataisomas pagyrūnas. Jis sukėlė įtūžį izraeliečiams, kai papasakojo rusams apie itin slaptus žvalgybos duomenis, „Mossado“ perduotus Jungtinėms valstijoms. Jis prasitarė Filipinų prezidentui, kad JAV karinis laivynas pasiuntė branduolinius povandeninius laivus prie Korėjos krantų, pažeisdamas Pentagono tabu kalbėti apie šių laivų buvimo vietą.
Rugpjūtį prezidentas nerūpestingai paskelbė per tviterį apgadintos Irano raketų leidimo aikštelės nuotrauką, tokiu būdu išduodamas daug informacijos apie JAV šnipinėjimo palydovo pajėgumus.
Ko gera, CŽV nujautė, kad O. Smolenkovui iškilęs ypatingas pavojus. Atrodo, kad jis buvo pirminis šaltinis, leidęs JAV žvalgybai padaryti kontroversišką išvadą, jog V. Putinas asmeniškai suteikė leidimą Rusijos kišimuisi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, kai pavogta ir nutekinta medžiaga pastatė į nepatogią padėtį demokratus ir jų kandidatę Hillary Clinton. D. Trumpas alergiškai reaguoja į bet kokias tokio pobūdžio užuominas, kad ir kaip gerai jos būtų pagrįstos – nes jos gali aptemdyti jo pergalę.
Padaryta žala – daug didesnė negu bet koks trumpalaikis CŽV informacijos rinkimo sutrikdymas. Šios šnipinėjimo agentūros didžiausias privalumas yra ne įmantrūs prietaisai, protai arba drąsa, o reputacija. Šalis, kurios gyvenimo būdas kelia susižavėjimą ir kuri palaiko universalius idealus, turi gerų galimybių pritraukti linkusių bendradarbiauti. Pridėkite prie šios reputacijos kruopštų darbą ir neįveikiamą slaptumą žvalgybos srityje – ir būsite gerai pasiruošę priimti užsieniečius, norinčius šnipinėti jūsų naudai.
Daug metų JAV ir jų sąjungininkai Vakaruose turėjo neginčijamą minkštosios galios pranašumą. Per Šaltąjį karą kai kurie neišmanėliai ir fanatikai mūsų pusėje tikėjo Sovietų Sąjunga, manydami, kad ji įkūnija istorijos judėjimą darbininkų rojaus link. Tačiau žlugus komunizmui Kremliaus pranašumas sumenko. Tik nedaugelis užsieniečių dabar rizikuotų įkalinimu ir nešlove dėl Rusijos garbės, o juolab dėl ją valdančių autoritarinių sukčių praturtėjimo. Rusijoje, taip pat Kinijoje ir Irane įsigalėjus korupcijai ir nevykusiam valdymui mūsų uždavinys tapo lengvesnis, o jų – sunkesnis.
D. Trumpo administracijos principas „Pirmiausiai – Amerika“ mūsų pranašumą susilpnino. Daug sunkiau įtikinti užsieniečius rizikuoti gyvybėmis ir žiauria mirtimi vien dėl to, kad JAV arba apskritai Vakarai pasisako už laisvę, demokratiją ir įstatymų viršenybę.
CŽV profesionalumo reputacija irgi blėsta. Tai prasidėjo prieš kelerius metus, kai beveik visi agentūros šaltiniai Irane ir Kinijoje nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų buvo sučiupti ir nubausti mirties bausme. Jos slapto ryšio sistemos stulbinama spraga leido šnipų gaudytojams rasti savo aukas tiesiog naudojantis „Google“. Tobulėjant sekimo technologijoms, tokioms kaip veidų atpažinimo sistemos, ir atsirandant naujų galimybių naršyti didžiules duomenų bazes, ieškant dėsningumų ir nukrypimų, žvalgybos pareigūnams tampa vis rizikingiau verbuoti šaltinius ir palaikyti su jais ryšį.
Šnipai vis dar gali naudotis spaudimu, meilikavimu ir papirkinėjimu. Slaptumo jaudulys gali būti stiprus motyvuojantis veiksnys. Tačiau tokiomis priemonėmis pritraukti žmonės iš principo mažiau patikimi negu nuoširdžiai tikintys veikėjai.
Sudėtingesnis metodas yra „svetimos vėliavos“ operacijos, kai šaltinis užverbuojamas ir naudojamas apsimetant, kad esate kitos šalies atstovai. Apartheido laikais KGB karininkai, norėdavę papirkti uolius antikomunistus, kai kada apsimesdavo žvalgybininkais iš Pietų Afrikos. Galiu įsivaizduoti, kad amerikiečių šnipas iš bėdos galėtų apsimesti švedu.
Tačiau išradingumas ir profesionalumas negali kompensuoti netinkamo vadovybės elgesio. Kadaise šnipų pasaulyje aukščiausias pasiekimas būdavo užsitikrinti, kad tavo medžiaga būtų įtraukta „Prezidento dienos suvestinę“ – griežtai įslaptintą žvalgybos ataskaitą, parengiamą per naktį, kad ji būtų per pusryčius patiekta Baltiesiems rūmams. Dabar JAV agentūros dvejoja, ar savo svarbiausią informaciją siųsti vyriausiajam vadui. Šnipai taip pat yra demoralizuojami D. Trumpo garsiai reiškiamo nepasitikėjimo jų kompetencija ir sąžiningumu.
Visa tai kelia rūpesčių ir sąjungininkams. Žvalgybos informacija besidalijanti vadinamoji „Penkių akių“ grupė, apimanti Australiją, Kanadą, Naująją Zelandiją, Britaniją ir Jungtines Valstijas, gyvuoja nuo Antrojo pasaulinio karo. Ji buvo nepaprastai sėkminga. Tačiau dabar ji atsidūrusi kebliausioje padėtyje nuo sovietų dvigubo agento Kimo Philby ir jo kolegų laikų. Jeigu MI6 (nepaisant problemų dėl savo pačios reputacijos, susijusių su „Brexit“ ir laisvai veikiančiais Rusijos žudikais) turi informatorių, panašų į O. Smolenkovą, ji laiko griežtai užspaudusi viską, ką jis mums papasakoja.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
