Ne, tokių dalykų jums girdėti neteko – nes pati mintis, kad Rusija galėtų surengti sėkmingą įtakos operaciją JAV kino pramonės širdyje, atrodo verta pajuokos. Dėl tos pačios priežasties jums neteks perskaityti apie Kremliaus įtakos agentus, užgniaužiančius kokį nors Rusiją kritikuojantį tyrimą Vakarų universitetuose. Tokių dalykų nebūna. Ir jeigu Rusija pamėgintų padaryti kažką panašaus, jūs tikrai apie tai išgirstumėt.
Tačiau Kinijos komunistų partija daro visa tai ir dar daugiau. Ir apie tai jums netenka skaityti, nes žmonės yra pernelyg įsibaiminę, kad apie tai pasakotų.
Iš tiesų partinės valstybės spaudimas Holivudui nėra jokia paslaptis – 2020 metais kampanija už žodžio laisvę PEN apie tai paskelbė didelę ataskaitą. Dar vienas pavyzdys buvo „Oskarų“ teikimo ceremonija, kai Kinijoje gimusi Chloe Zhao pelnė geriausio filmo ir geriausio režisieriaus apdovanojimus. Šis laimėjimas galėjo paskatinti džiūgauti – juk Chloe Zhao yra pirmoji tai pasiekusi azijietė, be to, dalį padėkos kalbos ji pasakė kiniškai. Visgi anksčiau ji yra kritikavusi Pekino režimo melą apie istoriją. Per kelias valandas po šios pergalės Kinijos cenzoriai iš socialinės žiniasklaidos pašalino žinutes apie Chloe Zhao triumfą „Oskarų“ dalybose ir pasirūpino, kad interneto paieškos pagal jos kinišką vardą nepateiktų jokių aktualių rezultatų.
Dar vienas akivaizdžios galios pavyzdys – kaip Kinija privertė vieną Vokietijos vaikiškų knygų leidyklą atšaukti iliustruotą knygelę, kurioje buvo išdrįsta pasakyti tiesą: jog COVID-19 pandemija prasidėjo Kinijoje.
Pekino režimo pagrindinis ginklas yra šalies dydis. Jeigu norite Kinijoje pardavinėti knygas arba platinti filmus, privalot pasirūpinti, kad jūsų turinys neįžeistų valdžios. Rusijos ekonomika, kuri yra apytikriai tokio paties dydžio kaip Italijos, nėra pakankamai didelė, kad toks modelis veiktų.
Kremliaus pagrindinė taktika tildyti kritikus – naudotis įstatymais dėl šmeižto ir duomenų privatumo. Įžvalgiausia knyga apie Kremliaus režimą yra „Putino žmonės“ (Putin's People), parašyta Catherine Belton (atskleidžiu: mano draugės). Nešykštėdama detalių ji aprašo, kaip Rusijai vadovaujančios klikos šaknys yra susijusios su organizuotu nusikalstamumu ir senąja KGB. Dabar ją ir jos leidėjus apipylė ieškinių kruša iš režimui artimų turtingų rusų, nesutinkančių, kaip knygoje apibūdinama jų praeitis ir veikla.
Šiuo bylinėjimusi siekiama mažų mažiausiai atgrasyti žmones, kad jie nesiimtų tokių tyrimų arba neskelbtų jų medžiagos. Jau neskaitant milžiniškų nuostolių pralaimėjimo atveju, gintis tokiose bylose (kalbu iš savo patirties) būna itin brangu ir atima daug jėgų, net jeigu ir laimėtumėt.
Tiek Rusija, tiek Kinija bijo galinčios sugrįžti veiksmingos JAV lyderystės ir suvaržymų, nešamų atnaujintos taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos. Taigi, pagrindinis klausimas – ar didėjantis priešinimasis Kinijai skatina ją glaudžiau bendradarbiauti su Rusija?
Suprantu, kaip Kinija galėtų pasimokti iš Rusijos, pavyzdžiui, veiksmingiau naudotis bylinėjimusi ir netgi nužudymais. Tačiau sunku įžvelgti, kaip patirtis galėtų būti perduodama priešinga kryptimi. Rusija yra silpstanti galybė, o Kinija – kylanti. Rusija į Vakarus žvelgia su baime, o Kinija – su panieka.
Vis dėlto Kinijos priekabiavimas vis labiau atneša priešingų rezultatų nei tikėtasi. Pavyzdžiui, praeitą mėnesį Pekinas mėgino neleisti ES paskelbti ataskaitos apie dezinformaciją. Tai suveikė, bet pareigūnai nutekino susijusį susirašinėjimą. Tokie pavyzdžiai kursto didėjantį (net jei vėluojantį) susirūpinimą Europos Sąjungoje ir paremia J. Bideno administracijos užmojus sutelkti Europos ir Jungtinių Valstijų pastangas atremti Kinijos krečiamas eibes. Būtų sveikintina, jeigu tuo pačiu atsirastų daugiau ryžto ir tvarkantis su Rusija.
Edwardas Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
