Nėra sunku išjuokti strategiją, izoliavusią ir marginalizavusią Rusiją. Apgailėtiname Kremliaus sąjungininkų sąraše tėra Libijos karo vadai, Venesuelos despotai, Afrikos tironai ir krauju permirkęs Sirijos Basharo al Assado režimas.
Tačiau Xi Jinpingo vadovaujama Kinija iš V. Putino nesišaipo. Ji jį kopijuoja.
2012 metais išorinis pasaulis daugiausia jau buvo atsisakęs idėjos sulaikyti ar suvaržyti Kiniją. Kai kas manė, kad Kinijos įtaka nėra žalinga. Kiti tiesiog galvojo, kad ji neišvengiama. Bet kuriuo atveju, buvo sunku pamatyti, kas ar kaip galėtų veiksmingai jai pasipriešinti. Tada manyta, kad tokios teritorijos kaip Honkongas ir Taivanas anksčiau ar vėliau visiškai pateks į faktinę Kinijos įtakos sferą. 2014 metais gerbiamas tarptautinių santykių teoretikas Johnas Mearsheimeris parašė straipsnį pavadinimu „Atsisveikinkite su Taivanu“.
Kinijos įžeidus bauginimas pakeitė mūsų nuomonę. Tokios šalys kaip Australija, Kanada ir Švedija radikaliai persvarsto savo poziciją Kinijos atžvilgiu. Britanija skuba suvokti savo klaidą. JAV administracija dabar su Kinija elgiasi – bent jau retoriškai – kaip su pasauline piktadare. Formuojamos naujos koalicijos, siekiant sulaikyti ir suvaržyti Kinijos galią. Vakarų demokratijos sunerimusios dėl piktnaudžiavimo įtaka jų akademinėse, žiniasklaidos ir politinėse sistemose. Vis labiau didėja jų ryžtas susitaikyti su didele ekonomine kaina, kad būtų sumažinta priklausomybės nuo Kinijos riziką tiekimo grandinėms.
Prieš kelerius metus to net nebuvo galima numatyti. Visa tai nebuvo neišvengiama. Visa tai – Xi Jinpingo pernelyg plataus užmojo rezultatas.
Vis dėlto ta politika nėra tokia kvaila, kaip atrodytų. Pirmiausia, ji puikiai veikia šalies viduje. Tikrasis Kinijos „kovinio vilko“ diplomatijos (šis pavadinimas susijęs su bebaimiu kovinių filmų personažu – savotišku kinų Rembo) taikinys nėra užsienio šalys. Taikinys yra nuomonė šalies viduje. Kaip ir V. Putinas, Xi Jinpingas suvokė, kad skleisti nacionalistines ir antivakarietiškas nuotaikas namie yra naudinga taktika. Ji nukreipia dėmesį nuo politinės, ekonominės ir socialinės įtampos.
Be to, ši taktika gali pasiteisinti užsienyje. Užsienio politikos pergalės prieš budrų ir ryžtingą priešininką kelia daug didesnį pasitenkinimą nei pasiekiamos slapta. Kremliui gal ir būtų malonu, kaip kad buvo prieš 10 metų, pašonėje turėti ramią ir mieguistą kaimynę Ukrainą, kurioje viešpatauja korumpuoti tironai. Tačiau dar geriau yra nubausti šalį, kuri viešai bandė atsisukti į Vakarus.
Panašiai ir taikus susijungimas su Taivanu pagal kažkokią „vienos šalies, dviejų sistemų“ versiją būtų neblogas rezultatas Kinijai, remiantis praeities standartais. Tačiau dar geriau būtų pademonstruoti Jungtinių Valstijų bejėgiškumą, priverčiant Taivaną dramatiškai pasiduoti.
Svarbiausia, kad žingsniai, galintys atrodyti rizikingi ir potencialiai nesuderinami su išorinio pasaulio standartais, gali būti visiškai prasmingi tiems, kas mokėsi iš negailestingų leninistinio politinio karo doktrinų. Kam ieškoti visoms pusėms naudingo rezultato, kai gali laimėti vienas pats, pažemindamas savo priešininką ir siųsdamas bauginamą žinią visiems, kas drįsta tau priešintis?
Iš mūsų perspektyvos V. Putinas ir Xi Jinpingas gali atrodyti kaip siaubingai suklydę lyderiai. Tačiau jie mano laimėję – ir tikisi daugiau pergalių.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
