Ką daro Vladimiras Putinas? Šis klausimas neduoda ramybės sprendimų priėmėjams Berlyne, Briuselyje, Londone, Vašingtone ir kitur. Ar kariuomenės telkimas Pietų Rusijoje ir okupuotose Ukrainos teritorijose yra karo preliudija? Ar tuo siekiama įbauginti valdžią Kijeve, pabrėžti susiskaldymą Vakaruose, o gal pridengti kokį kitą Rusijos planą? Arba gal siekiama visų šių dalykų?
Labiausiai tikėtina, jog tikrasis atsakymas yra toks, kad pats V. Putinas dar nenusprendė, kokio rezultato jis nori. Jam reikia viską supurtyti. JAV prezidento Joe Bideno administracija spaudžia jį sankcijomis. Rusijos ekonomika nejuda. Ukrainos reformos įsibėgėja.
Bene aštriausia problema – Kryme tvyranti netvarka. Jis turėtų būti Rusijos lyderio tariamo strateginio genialumo pasididžiavimas, bet iš tiesų tai kone vienintelis praktinis jo rezultatas. Kremlius toliau jį stiprina, statydamas įrenginius, kurie atrodo tarsi skirti branduoliniams ginklams. Varžo vandens stygius Kryme. Rezervuarai išsekę. Laukia normavimas. Vandens importas bus nepaprastai brangus, o kur dar visos kitos Rusijos laukiančios sąskaitos.
Augant šioms problemoms, karinių pajėgų telkimas nebrangiai kainuoja ir sukuria galimybių.
Vienas iš tikslų gali būti spausti Ukrainą atkurti Krymo vandens atsargas. Tačiau didesnis taikinys yra Vakarai. V. Putinas mato, kad pandemijos suluošinta Europa nenusiteikusi geopolitikai. Tai geras metas pabrėžti nesutarimus Europoje (Rytuose ir Vakaruose, Šiaurėje ir Pietuose) ir, taip pat, Aljanse. Joe Bidenui rūpi Ukraina. Taigi, jam reikia priminti, kad Prancūzijai ir Vokietijai ji nerūpi. Tegu Britanija apmąsto diplomatijos po „Brexito“ sunkumus. Slūgstant NATO patikimumui, tegul Rusijos šešėlyje esančios šalys nerimauja, ar jos bus kitos, sulauksiančios Ukrainos likimo.
Vienintelis neigiamas aspektas V. Putinui būtų, jei Vakarai atsakytų į jo karines machinacijas vieninga, skausminga ir tvirtai vykdoma strategija. Jie galėtų padidinti pagalbą Ukrainai, sustiprinti gynybą ir atgrasymą kitur, pagreitinti Ukrainos ir Sakartvelo narystės NATO (ir ES) perspektyvas, sugriežtinti taisykles dėl nešvarių pinigų, paskelbti sankcijų sprendimų priėmėjams Kremliuje, gaudyti šnipus ir pradėti bausti įtakos agentus Vakaruose.
Bet to nebus. Šalys Rusijos kaimynystėje jau daug metų perspėja, kad Kremlius nesusitaiko su tuo, kad jo buvusios kolonijos dabar yra visiškai nepriklausomos valstybės. Pasitaikius galimybei, jis jas puola. Destabilizuoja jas, užgrobia jų teritorijas ir ardo jų suverenumą. Tačiau, nepaisant to, didelė dalis Europos kol kas labiau bijo konflikto, negu rūpinasi laisve.
Ypač Prancūzija ir Vokietija ir su agresijos kaltininke, ir su auka elgiasi panašiai. Emmanuelis Macronas ir Angela Merkel neseniai aptarė krizę su Vladimiru Putinu – per ukrainiečių galvas. Likusiai Europai tai siunčia demoralizuojančią žinutę, o Kremliui – skatinančią: kai reikalai tampa rimti, Berlynas ir Paryžius siekia savo, o ne platesnių interesų.
Vašingtono politikos formuotojai su sumišusiu liūdesiu ir įniršiu stebi, kaip tai vyksta. J. Bideno komanda planavo perkrauti Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją, pasiūlydama Europai pagalbą dėl Rusijos mainais už Europos paramą priešinantis Kinijai. Bet JAV negali labiau rūpintis Europos saugumu už patį Senąjį žemyną.
Visa tai stebi Kinija. Jei Vakarai apvils Ukrainą, kokia Taivano saugumo kaina? Šią vasarą Briuselyje vyksiantis NATO viršūnių susitikimas išryškins mūsiškę netvarką. Ukraina vėl kreipėsi prašydama nurodyti aiškias gaires narystės link. Jos prašymo atmetimas pabrėžtų aljanso silpnavališkumą; sutikimas su juo akcentuotų susiskaldymą. Donaldas Trumpas pagarsėjo nekantrumu savo sąjungininkų europiečių atžvilgiu. Daugelis dėl to skundėsi. Tačiau netrukus Joe Bidenas gali perimti šią savo pirmtako poziciją.
Edward Lucas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
