Po beveik prieš mėnesį Sibire, Chanty Mansijsko mieste įvykusio Europos Sąjungos ir Rusijos aukščiausio lygio vadovų susitikimo ledai pajudėjo – Briuselyje prasidėjo naujos Europos Sąjungos derybos su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties.
Derybas viliamasi baigti per vienerius metus. Nors, mano nuomone, tai labai optimistiškas ir mažai realus terminas.
Dėl šių derybų svarbos abiems pusėms niekas nesiginčija. Europos Sąjunga yra didžiausia Rusijos, o pastaroji – trečia pagal dydį ES prekybos partnerė. Tad abi šalys turi siekti strateginės ir ilgametės partnerystės, kuri sustiprintų bendradarbiavimą.
Šiandieniniai ES ir Rusijos santykiai – stabilūs, bet neapibrėžti. Jau derybų pradžioje matyti, kad ES nepavyksta pakeisti nusistovėjusio ir tradicinio savo požiūrio į Rusiją. Kodėl taip yra? Nesutampa interesai.
Rusija nori bevizio režimo savo piliečiams į ES. Pastaroji pirmiausia prašo užtikrinti jos ekonominius interesus Rusijoje. ES nori siekti detalaus, apibrėžto susitarimo, kuriame būtų paliestos konkrečios ją jaudinančios problemos (eksporto į Rusiją muitai, seno susitarimo dėl skrydžių per Sibirą neįgyvendinimas ir t.t.), o Rusija nori bendro pobūdžio, visiškai formalaus susitarimo. Konkrečių sektorių santykiai būtų detalizuojami ir apibrėžiami atskiromis sutartimis. Be to, ES akcentuoja demokratinius, teisinius ir politinius žmogaus teisių klausimus, o to savo derybinėje strategijoje nenumačiusi Rusija.
Rusijos strategija ir požiūris į ES geriausiai matyti energetikos sektoriuje. Jo derybų problemos – vienos kertinių, dėl kurių bus sunkiausia susitarti. Rusija siekia plėtoti ekonominius ir politinius santykius ne kartu su visa ES, o su kiekviena šalimi atskirai. Šiandien ji tai sėkmingai daro. ES taip pat reikalauja sudaryti palankias sąlygas jos investuotojams veikti Rusijos, ypač žaliavų gavybos sektoriuose. Mažai tikėtina, kad tai pavyks. Viena svarbiausių Rusijos nuostatų – neleisti užsienio investuotojams veikti energijos gavybos sektoriuose.
Praėjusią savaitę Europos Parlamento Tarptautinės prekybos komitete (INTA) buvo nuspręsta ES šalims narėms laikytis vieningos pozicijos dėl ekonominių ir prekybinių santykių su Rusija, ypatingai kalbant apie energetinį saugumą. ES šalių narių ir Rusijos dvišaliai susitarimai privalo užtikrinti visos ES energetinį saugumą, išvengiant atskirų šalių narių privilegijuotos padėties.
Derybos – tai procesas, kurio metu partneriai turėdami skirtingus tikslus ir pozicijas siekia rasti abi šalis tenkinantį sprendimą ir susitarti. Abi pusės turi daryti nuolaidas, todėl politine prasme svarbiausias ir įdomiausias Rusijos ir ES derybų klausimas – kokias nuolaidas ir kieno sąskaita darys ES, kad pasiektų savo tikslus, kokie bus jos prioritetai? Ar bus nuolaidos daromos vertybiniuose ar ekonominiuose dalykuose? Visko pasiekti neįmanoma.
Kokia Lietuvos pozicija ir kaip šiame kontekste atrodo mūsų interesai? Lietuva, įstojusi į ES, galėjo ir privalėjo imtis nepaprastai sunkios misijos – būti tarpininku tarp Rusijos ir ES. Tai turėjo būti jos politinė niša ES „virtuvėje“. Būtent to iš mūsų tikėjosi Briuselis. Aišku, kad tokia misija būtų buvusi labai sudėtinga, komplikuota ir tam būtų reikėję mūsų politikų stiprios valios ir užsiangažavimo, intelektualinių ir žmogiškų resursų. Nuo šios misijos Lietuva pabėgo, tačiau tokia proga mums vėl pasitaikė. Būdami tarpininkais tarp ES ir Rusijos suvaidintume svarbų ilgalaikį, istorinį ir kultūrinį vaidmenį.
Eugenijus Maldeikis yra
Europos Parlamento Sąjungos už Tautų Europą politinės grupės narys
