Premjeras Andrius Kubilius praėjusią savaitę suprato, kad didžiąją kontrabandos dalį į Lietuvą atgabena stambios grupuotės, o ne pavieniai „ichtiandrai“. Suprato ir nusprendė, kad „būtina nustatyti aiškius kriterijus, kaip vertinti institucijų kovą su kontrabanda“. Kartu jis pripažino, kad greitų rezultatų mažinant kontrabandą tikėtis neverta.
Ar gali valstybė ir jos institucijos pasipriešinti šiai nusikalstamai veiklai? Žinoma, gali, tačiau tik ne tokiomis priemonėmis: net ir pačiomis pažangiausiomis technologijomis ir technine įranga aprūpinti muitininkai ir pasieniečiai, ko gero, nesustabdys kontrabandos upių.
Visoje Lietuvoje paplitusi prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis išnyks tik tada, kai sumažės jų kainos parduotuvėse ir dėl to jų tiesiog neapsimokės masiškai įvežti per sienas. Todėl valstybė, saugodama savo rinką, privalo galvoti ne apie technologijas, bet apie akcizų politiką, sąlygojančią aukštas kainas parduotuvėse.
Prieš ketverius metus tokią kryptį valstybės politikams buvo nurodę patys prekybininkai, eksperimento tvarka legaliai į šalį įvežę pigių Lenkijoje pagamintų rūkalų. Prekybos centrų lentynose išdėliotų cigarečių kainos tuomet pašiurpino kontrabandininkus – buvo mažesnės, nei tokių pačių, tik kontrabandinių cigarečių.
Prekybininkams pavyko nors laikinai iš rinkos pašalinti nelegalius konkurentus, tačiau toks eksperimentas, be abejo, ilgai tęstis negalėjo.
Tam, kad gamintojams ir prekybininkams nereikėtų dirbtinai mažinti kainų, valstybė turi peržiūrėti savo akcizų politiką. Jei reikia, turime kalbėtis apie tai ir su Europos Sąjungos institucijomis. Nes kalba eina apie 500 mln. litų (pusė Vilniaus metinio biudžeto!), kurių valstybė kasmet netenka vien dėl mūsų šalyje parduodamų kontrabandinių rūkalų.
