Kai Laisvos rinkos institutas pasiūlė panaikinti Sodrą, daugelis mūsų tai suprato kaip eilinį nevykusį šios niektauzių kompanijos pokštą. Seniai išmokome atleisti rimtos mokslo įstaigos pavadinimą nugvelbusiems buratinams ir jų pasakas vertiname lygiai taip, kaip politolologų peliukų išvedžiojimus per televiziją. Tiesa, pastarieji kartais tikrai sukelia juoką.
Tačiau panašu, kad laisvos rinkos buratinų pasakomis šį kartą patikėjo pats konservatorių Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius, pasiūlęs kiek „švelnesnę“ pasakos interpretaciją: pailginti pensijinį amžių iki 65 ar net 67 metų.
Suprasdamas, kad tokio amžiaus greit nebesulauks beveik pusė Lietuvos vyrų, premjeras siūlo savo šalies gyventojams įdomią išeitį iš krizės: darbą iki mirties.
Sekant tą pačią pasaką, tiems, kas ruošiasi gyventi ilgiau, netrukus gali būti pasiūlyta užkasti keturis litus stebuklų lauke ir iki senatvės išsiauginti pinigų medį. Kaip toje Durnių šalyje.
Ar dar ilgai klausysim pasakų?
Vilniaus miesto valdžiai sugalvojus atimti viešojo transporto bilietų lengvatas iš pensininkų, šie rinkosi prie savivaldybės protestuoti. Žmonių atėjo nelabai daug. Aišku, kai taip šalta ir slidu, pensinio amžiaus žmogui nėra lengva tą savivaldybę pasiekti, lauke ilgai stypsoti irgi gali ne kiekvienas.
Tai, matyt, gerai supranta ne tik miesto, bet ir visos šalies valdžia. Todėl ir nori visas problemas spręsti vieno iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių – pensininkų – sąskaita.
Realybėje, ne pasakoje, Sodros problemas būtų galima išspręsti sumažinus šio milžiniško aparato išlaidas, ministrų ir jų patarėjų algų priedus, persėdus į pigesnius valdiškus automobilius, daugiau dirbant, užuot keliaujant po egzotiškas šalis.
Tačiau premjeras labiau tiki pasakomis. Todėl teisus opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis, pastebėdamas, kad daugiau naudos būtų ne pailginus pensijinį amžių, bet sutrumpinus A. Kubiliaus ministrų kabineto veiklos trukmę.
Evaldas Lementauskas, Partijos Tvarka ir teisingumas atsakingasis sekretorius
